Už 7 gatvių yra Septintoji gatvė
Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centre (KKKC) pristatytos dvi naujos poezijos knygos: Rimanto Kmitos „Švelniai tariant“ ir Lauryno Katkaus „Už 7 gatvių“.
Sondra Simanaitienė
Skaičių magija
Skaičius „7“ yra ypatingas. Fotografas Remigijus Treigys po šešerių metų pertraukos Baroti galerijoje, praėjus savaitei po R.Kmitos ir L.Katkaus knygų pristatymo KKKC, atidarė parodą „Septintoji gatvė“. Tai Niujorko gatvė, kuri atsikartoja Dubline, Berlyne, Klaipėdoje, visur, kur nuleidžiama treigiška melancholijos užsklanda ir pasigirsta širdies įbrėžimų vinilas, jautrus batų pėdų trynimasis į atsiminimo paviršių, šešėlių bespalvybė ant daiktų, sienų, palangių, rankšluosčių… ir viskas už vaizdijimosi širmos. Sako, kad vaizduotė yra Niekis, jos pačios nėra, ji nesugaunama. Matomos tik jos metastazės. Nors, žiūrint į R.Treigio nuotraukas, suabejoji, ar tai metastazė, ar tai pati autoriaus vaizduotė leidžiasi per fotografijos ekraną žemyn, į žemę po… į žemę virš… į žemę mane…
Skaičius „7“ yra ypatingas. L.Katkaus eilėraščiuose už 7 gatvių yra dzeržinskynė – buvusi Dzeržinskio, dabar Kalvarijų, gatvė, ilgiausia Vilniuje. Dzeržinskynėje tebegyvena poeto vaikystė, „numestos kliuškos ir šaibos ir niekas nesaugo vartų prie slyvos“ („Už 7 gatvių“, 82 psl.). Už 7 gatvių, gerai įsižiūrėjus, rastum ir šiandieninį poeto Žvėryną, kur gervės rašo kardiogramą aukštai danguje (32 psl.), kur, išlipęs iš troleibuso, grimzta į murmančią minią, kaip variniai į vandenį sviesti pinigai (20 psl.), o septyneri metai, praleisti drauge su mylimąja, virsta amžiais, kai „vis trumpiau žiūrėdamas, vis paprasčiau galvodamas“ „kaip kempė ant medžio kamieno“ gyveni (8 psl.).
Septynių skaičių magija ateina iš pasakų, kurios yra ne kas kita, kaip degradavę mitai, o tai reiškia, iš mūsų archetipinės sąmonės klodų, kur skaičius „7“ yra simbolinis vidinės erdvės gylio matas.
Pristatė vienas kitą
Laurynas, KKKC pristatinėdamas jau trečiąją savo poezijos knygą, atrodė kaip „Tūkstančio ir vienos nakties“ Šahrazada(s) – akinukai, išraižiusi veidą ūgtelėjusios barzdos jaunatis ir prigimtinė duotybė – greitai susigraudinti, kaip pats prisipažino. Jam patinka atrasti tikrovę, panašią į pasaką.
Kolega R.Kmita, pristatinėdamas Lauryną, – nes tokios buvo vakaro taisyklės, abu poetai iš pradžių pakalbėjo apie vienas kitą, paskui skaitė kiekvienas savo tekstus, – apie jo poeziją sakė: „Ramus, santūrus stebėjimas per matinį stiklą“. Mano įspūdis buvo panašus, kai skaičiau antrąją Lauryno knygą „Nardymo pamokos“ (2003 m.). O paskutinėje knygoje atradau daugiau nervo geluonies, jautrumo, pažeidžiamumo, stebint savo gimstančius vaikus, savo moterį, savo save, kai norisi „pasakoti sielą, sąmonę ir pasąmonę, ar kas ten yra tamsoj, …. lupti vieną lakštą po kito…“ (11 psl.).
Laurynas, pristatinėdamas Rimanto „Švelniai tariant“, patarė knygą skaityti kaip įvadą į meditaciją, kuri šiais laikais yra populiari tarp įvairiausių socialinių sluoksnių. Rimanto tekstai, sakė Laurynas, įveda žmogų į taikos, nuskaidrėjimo būseną, nesvarbu, kur būtum, – pagrindinėje miesto aikštėje, paveikslų galerijoje ar supermarkete, o dažniausiai „sunku tuo patikėti, / bet štai aš ir vėl ant suolelio“ („Švelniai tariant“, 17 psl.) Laurynas siūlė sukurti Rimanto skulptūrą ir pasodinti ant suolelio mieste. Turbūt ateityje toks meninis sprendimas visai įmanomas, nors man būtų įdomiau matyti „Akropolio“ kasoje sėdintį bronzinį Rimantą, vidurnakčio pirkėjų apspistą. Jie karštligiškai nori susimokėti, nes baigiasi laimingoji vidurnakčio valanda, o bronzinis poetas šypsosi kasos aparatui, kuris sąskaitų lapeliuose išmušinėja R.Kmitos eilėraščių eilutes. Pakėlę nustebusias akis nuo poetinių sąskaitų, supermarketo žmonės pamato kraują, tekantį iš kasininko burnos. Taip jie patiria meditacijos jėgą savo gyvenime – išmoksta įžvelgti tikrąjį supermarketo kasininkų veidą. Ir net ryžtasi nebesilankyti naktimis parduotuvėse. Savininkai, nenorėdami mokėti už nepelningą naktinį darbą, patobulina parduotuvių darbo grafiką. Bet tai tik mano kuklūs patarimai progresyviems prekybininkams – skaityti „Švelniai tariant“ ir duoti darbo skulptoriams.
Taikliai apipavidalintos
Abi knygos labai skoningai apipavidalintos. Knygos „Už 7 gatvių“ viršelis – nespalvotos fotografijos kadras, kuriame judri miesto gatvė tarsi šachmatų lenta sustingusi laukia tolesnio žaidėjo ėjimo. O dailininko Edvardo Racevičiaus piešiniai knygoje „Švelniai tariant“ įtaigiai sudera su Rimanto tekstais. Pavyzdžiui, 20-ajame puslapyje nupieštos trys šiuolaikinės šiukšliadėžės, skirtos rūšiuoti atliekoms. Jų šešėlis, tris kartus atsikartodamas, sudaro medžių-krūmų šešėlio kontūrą. Įvyksta metamorfozė, kai miesto pramoninis peizažas virsta gamtovaizdžio dalimi pirmiausia paties menininko vaizduotėje, o paskui ir suvokėjo.
Panaši metamorfozė atsitinka ir su R.Kmitos tekstais – iš šiukšlės fizikos į šiukšlės metafiziką. Daugelis jo eilėraščių ilgi, aprašomojo pobūdžio (išskyrus sk. „Pauzė: Vėlinės Gotlande“), juose mažai kas nutinka, refleksuojamas vidinis minčių srautas, kuris, ramiai ir sklandžiai vingiuodamas kaip koks negilus kaimo upeliūkštis, išraito pasakojimo koliažą. Kažkelintame upelio vingyje pradedama kliūti už kyšančių akmenų – buko ir bukesnio personažo, įvykio, beprasmės taisyklės. Apgaulinga negilaus upelio monotonija yra pavojinga išprakaitavusiam storam pagyvenusiam vyriškiui iš prekybos centro, japonui policininkui ar bet kuriam kitam eilėraščių personažui, kuris atlieka tvarkingą gyvenimą, be prasmės. Tik jis to nežino. Pasakotojas transliuoja prasmę skaitytojui. Jis perkeičia šykščią personažų realybę į E.Munko šauksmą. Šioje Rimanto knygoje girdimas munkiškas šauksmas, tik ne nuo tilto, o nuo miesto suolelio pagrindinėje miesto aikštėje.
Beveik giminės
Grįžtant prie knygų vakaro KKKC ir poetų, sakyčiau, kad abu poetai tam tikra prasme yra beveik giminės, nes semiasi kūrybinio įkvėpimo iš panašių kontekstų. Pavyzdžiui, Rimanto lyrinis veikėjas, sėdėdamas ant suolelio ir lesindamas balandį kaip kokį gavelį, vaikštinėjantį Vilniaus gatvėmis, prisimena iš miego tą rytą jį išplėšusį vaizdą: „tarpdury stovi vaikiukas ir juokias, kvatojas iš manęs, miegančio“ (84 psl.) O iš tikrųjų, kaip poetas papasakojo, tas vaikiukas eilėraštyje yra tikras L.Katkaus sūnus.
Yra nemažai bendrumų, kuriuos, skaitant įdėmiau, nesunku aptikti. Patys poetai, pristatinėdami savo knygas, fiksavo kelias temines sąšaukas ir skaitė tuos eilėraščius, kurie atskleistų šias bendras temas. Pvz., plevėsuojančių skalbinių vėliavos, Rimantas: „vis nedingsta iš akių / tas vaizdas: žolė su lyg juosmeniu, / ant futbolo vartų – / skalbinių vėliavos“ (8 psl.), o Laurynas tapybiškai personifikuoja: „virš plokščių stogų šmėžuoja skalbinių veidai“ (112 psl.) – skalbiniai įgavę savininkų bruožus. Abu poetai mėgsta vaikštinėti muziejuose, stebėti žmones paveiksluose ir šalia paveikslų, keliauti po Europą, žiūrėti gerą kiną. Ir visas šias kultūrines veiklas jie aprašo tekstuose.
Dar yra abiem poetams būdingas vienas socialinis aspektas, – jie abu fiksuoja pasaulio negebėjimą adekvačiai suvokti šiuolaikinę poeziją. Rimanto lyrinis pasakotojas kalba: „tai kur poezija? – klausia ir klausia žurnalistai / sutrikusių poetų, nudūrusių akis į žemę, neturinčių ką atsakyti“ (81 psl.) Laurynas vakaro metu pradėjo lengvai karščiuotis, prisiminęs diskusiją apie šiuolaikinę literatūrą žurnale „Metai“, kur literatūrologai atrodo tokie panašūs į Rimanto aprašytus žurnalistus – neįžvelgia šiuolaikinės poezijos egzistencinio turinio, nors tu ką!
Širdis įsiūbuoja žodį
Skaitant R.Kmitos ir L.Katkaus eilėraščius, nesunkiai aptinkami ryšiai su lietuvių ir ne tik jų literatūrine sąmone. Ryšiai yra įvardijami, išryškinantys tęstinumą ir kūrybingą, net, sakyčiau, teologinį santykį su literatūros kūrėjais (…tikiu į šventųjų literatų bendravimą po mirties…) Pirmajame, vadinasi, viename programiškai svarbiausių knygos „Švelniai tariant“ eilėraščių, skaitome:
„kaip rašė Šlaitas –
eilės turi būti
siūbuojanti širdis, o
ne forma
(tą vakarą jis buvo geriausias
poetas),
dabar ir aš vis labiau
jaučiu siūbuojančią širdį“
(„Švelniai tariant“, 7 psl.)
Švelniai svinguojama pagal prigimtinę poeto duotybę – siūbuojanti širdis įsiūbuoja žodį, o ne atvirkščiai. Pirma – širdis, kuri ir gali likti tik poeto širdis, o paskui, jei pavyksta, ir eilės. Rimantui ne mažiau svarbi ikižodinė kūryba.
L.Katkaus ryšys su literatūros klasika, kaip ir R.Kmitos, yra autentiškas ir nuoširdus. Pamenu, Laurynas, 2002 m. gruodžio 13 d. netikėtai mirus Jurgiui Kunčinui, „Literatūroje ir mene“ parašė nekrologą „Jurgis“: ,,…ji (J. Kunčino mąstysena) buvo smagus ironijos ir elegijos mišinys, artimas man, ir manau, kad daugeliui mano kartos skaitytojų“. O naujausioje L.Katkaus knygoje yra eilėraštis „Dvasių iššaukimas“, inspiruotas A.Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo apie rašytoją J.Kunčiną.
„Tas sudegęs teatras, Jurgi.
Nelaimingas laikas, neišsipildęs
laikas. Norisi verkti, verkti
be ašarų. Kaukti be garso.
Pargriūti ant žemės….
….
bet tu neatsiliepi; tu sėdi
valtyje ir irkluoji tolyn
dainuodamas:
atmerki akis – teka Merkys,
užmerki akis – teka Merkys…
Ekranas užgęsta.“
(„Už 7 gatvių“, 47 psl.)
Yra L. Katkaus ir R. Kmitos poezijoje kultūros sankabų aukštyn-žemyn-šonan, yra gyvos jungtys tarp mirusiųjų ir gyvųjų rašytojų, tradicija ir tai, kas yra jų kartos kodas. Tik reikia nueiti už 7 gatvių į Septintąją gatvę ir, atsisėdus ant suolelio, įsižiūrėti į treigiško įbrėžimo kontūrą ant kažkada kabėjusios masyvios spynos atspindžio.
Septynis kartus atspindėtas mūsų poezijos veidas ne išsyk atpažįstamas.
