Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį!

Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį!

Gruodžio 8-ąją Klaipėdos koncertų salėje devynių koncertų ciklą – šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“ – koncertu „Ramus advento skambesys“ pradėjo Klaipėdos kamerinis orkestras ir dainininkė Sigutė Stonytė.

Laima Sugintienė

Viešnia – Nacionalinės premijos laureatė, klaipėdietė S.Stonytė (sopranas) – viena žymiausių Lietuvos operos solisčių. Ne kartą kalbėta apie jos itin įtaigiai atliktus vaidmenis, išgirta vokalinė ir aktorinė kultūra, išnagrinėtas nepaprasta valia ir žmogiškumu paženklintas charakteris. Visada džiugu, kai dainininkė atvyksta į gimtąjį miestą, menantį jos pirmuosius muzikinius žingsnius – ji baigė S.Šimkaus konservatorijos Nijolės Mameniškienės dainavimo klasę.

Apie dėvėtą kaliošą

Tarp jos sukurtų vaidmenų bene visos pagrindinės soprano repertuaro partijos: Violetta, Abigaille, Amelia, Aida, Ledi Macbeth, Leonora, Tosca, Margarita, Elisabeth, Senta, Liza ir Tatjana, Salomėja bei daugelis kitų. Grafienė ir Dezdemona – naujausi įspūdingi jos vaidmenys.

Vieno pokalbio metu S.Stonytė paatviravo: „Kaip solistė, operos dainininkė išeisiu išdidi. Išeisiu su pagrindiniu vaidmeniu. Ir gerai sudainuotu. Galvojau, kad tai bus Grafienė. Tačiau teatro vadovybė vis skatina likti. Visada buvau solistė, kuri neprašė vaidmenų, o rinkosi iš siūlomų. Šiuo metu iš sopranų esu vyriausia, sakau – tegu jaunesni dainuoja… Tačiau vis esu kviečiama“.

Po to ir buvo Dezdemona. „Mes esame Nekrošiaus pateptieji, – sakė dainininkė. – Jis mato tai, ko neįžvelgia kiti – koks tu esi iš tikrųjų. Mato, kad pajėgsi įgyvendinti jo sumanymą ir tavimi pasitiki. Paprastai vyrauja kitos nuostatos: na, pažiūrėsim, pažiūrėsim, ką tas dėvėtas kaliošas gali…“ Beje, prestižinio žurnalo „Opernwelt“ geriausių 2010–2011 m. spektaklių ir operos artistų rinkimuose figūruoja ir Eimunto Nekrošiaus režisuotas „Otelas“. Jį leidinys išrinko iš daugybės operų Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Brazilijoje…

Aukščiausios prabos profesionalumas

Margoje festivalio „Salve Musica“ pradžios koncerto programoje kiekvienas rado sau artimą stilių – ir didingąjį baroką bei klasikinę ariją, ir saulėtą neapolietišką dainą…

„Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį“ – tokios nominacijos Auksinis scenos kryžius dainininkei buvo įteiktas šį pavasarį. Taikliau nepasakysi. Tai apibūdina visa ko, ko dainininkė imasi, esmę. Ar tai būtų trumputės, tačiau toli gražu ne menkutės menine prasme barokinės arijos (H.Purcello Didonės rauda iš operos „Didonė ir Enėjas“, A.Caldaros „Come Raggio di Sol“ balsui ir styginiams, Kserkso arija „Ombra mai fu“ iš G.F.Hendelio „Kserkso“), ar W.A.Mozarto Grafienės kavatina „Porgi Amor iš operos „Figaro vedybos” (būtent už šį vaidmenį ji ir apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi), ar itališko bel canto pavyzdžiai – populiarioji G.Puccini’o Laurettos arija „O mio babbino caro“ iš operos „Džanis Skikis“ ir G.Verdi’o „Ave Maria“ balsui ir styginiams, ar du tokie skirtingi rytai: poetiškas, tyras R.Strausso „Morgen” balsui, smuikui ir styginiams bei kiek nupopsintas R.Leoncavallo „Mattinata”, meistrės lūpose suskambęs visiškai nebanaliai. Tai buvo dar vienas aukščiausios prabos profesionalo puikiai atlikto darbo pavyzdys. Racionalus, apskaičiuotas, tačiau gyvas, tikras ir nuoširdus.

Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį!

Geros „sportinės“ formos

Keletą kūrinių interpretavo ir vien Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus). Jis maloniai nustebino: ką tik dėmesingai ir galantiškai „lydėjęs“ solistę, įtaigiai sugrojo skirtingų stilių orkestrinę muziką. Ji buvo atlikta nepriekaištingai, kolektyvas dar kartą paliudijo esąs geros „sportinės“ formos.

Be abejo, griežiant be dirigento iškyla papildomų užduočių, ir vėl, kaip jau ne kartą, lyderio – „lokomotyvo“ vaidmens su entuziazmu ėmėsi pats vadovas. Klausantis A.Vivaldi’o Concerto grosso RV 565 (be M.Bačkaus, soliavo Z.Brazauskas ir R.Agintaitė, klavesinu grojo E.Povilanskienė), buvo juntama, kad D.Stabinsko pamokas orkestras dar prisimena. Kiek iškrito iš bendro programos konteksto jautriai nuskambėjusi D.Šostakovičiaus Styginių kvarteto Nr. 7 fis-moll (Op. 108) transkripcija. O štai klausantis E.Griego Preliudo iš „Holbergo laikų“ siuitos styginiams op. 40 žavėjo orkestro tembrinės metamorfozės, dar labiau tai krito į akis/ausis atliekant P.Čaikovskio Polonezą iš operos „Eugenijus Oneginas“ – net nepasigedau simfoninio orkestro.

by admin