Algis Kuklys
Uždekite šviesą!
Mūsų name dažnai užgesdavo šviesa: tai elektros skaitikliai sustodavo, tai vėtra pridarydavo žalos arba paprasčiausiai dingdavo šviesa ir niekas nežinojo kodėl, tačiau kartą ir aš, pyplys, prikišau savo pirštelius.
Tą mielą dienelę, kai kaimynai ruošėsi vaišėms, visa laiptinė kvepėjo kepsniais bei pyragais, o mūsų virtuvėje nesimatė net menkos bandelės, slampinėjau įpykęs, lyg mane kas būtų nuskriaudęs, ir neišmaniau ką daryti, nes pinigų neturėjau: tėvai dar negavo algų, o mano draugas Simas išvyko pas gimines. Nors pasiusk, kaip norėjau pasmaguriauti. Taip slampinėdamas iš kampo į kampą ir inkšdamas iš nuoskaudos, lyg būčiau nevalgęs ištisą savaitę, galop sulaukiau vakaro, kuomet pas kaimynus ėmė rinktis tetos ir dėdės nešdami dovanas, tortus bei gėrimus. Tuosyk pastebėjau, kad ir mano tėvai tapo irzlesni: tėvas staiga sviedė laikraštį į šoną sakydamas, kad jame vėl rašo visokias nesąmones, o motina virtuvėje stumdė puodus, plovė lėkštes ir giliai dūsavo akis įsmeigusi į lubas.
Šeštą valandą vakaro jau girdėjome kaip už kaimynų sienos klega svečiai ir kaip smagiai liejasi muzika. Kurvų kraštas, niurzgėjo tėvas vaikščiodamas iš kambario į kambarį, negali žmogus net šeštadienį pailsėti. Na, palaukite, rupūžės… O kai svečiai užtraukė „Ilgiausių metų“, jis užsidarė tualete ir iš kišenės išsitraukė cigaretes. Tuomet man šovė originali mintis: girdi, atidarysiu elektros skydinę ir išjungsiu šviesą. Netrukus taip ir padariau.
Akimirką tvyrojo tyla, paskui suošė, suklego pasipiktinę balai, o kaimynė suklykė: „Dieve brangus! Net vyro jubiliejaus negalima švęsti! Koks čia velnias ką daro?!“ O mano gerklę kuteno toks pasiutęs juokas, kad vos nepradėjau kvaksėti. Po valandos vėl norėjau išjungti elektrą, bet neišdrįsau.
Nuotykis su kaimynais man labai patiko, todėl vakarais mūsų name neretai dingdavo elektra, ir kaimynai ryžosi kviesti elektriką, kuriam aiškino, jog tamsiuoju paros laiku tikriausiai būna pernelyg didelis elektros apkrovimas. Elektrikas šios minties nepaneigė, bet, apžiūrėjęs visas elektros skydines, išmovė pro duris. Savo menku proteliu suvokiau, kad savaitę dvi prie elektros skydinės nereikėtų kišti nagų. O vieną dieną išvydau prie jos kabančią spyną. Reiškia, kaimynas už mane buvo gudresnis.
Uždekite šviesą, rėkė mūsų „baba“ iš savo kambario, nes ji dažnai gulėdavo lovoje paniškai bijodama tamsos. Galbūt vaikystėje ją kas nors išgąsdino, gal ta baimė atsirado su senatvės ligomis, tačiau aš ir mano tėvai dažnai girdėdavome irzlų balsą, prašantį, kad josios kambarėlyje būtų daugiau šviesos. Pas ją lankydavausi retai, nebent kai motina liepdavo nunešti valgį. Mane sugriebdavo tikras siaubas, kaip pagalvodavau, kad pasenęs būsiu toks pat, kaip šita sukriošusi moterėlė. Ir vėliau, kai pasistiebiau į viršų, gili senatvė atrodė baisesnė už mirtį.
Kartą „baba“ mus išgąsdino, nes šaukė, kad pakviestume kunigą, o josios akys jau lipo ant kaktos. Taip nepadarytų net geriausias artistas. Visi nutirpome iš baimės ir ėmėme ruoštis juodai dienai. Net kaimynai susidomėjo, kas čia pas mus darosi. Mes tris dienas gyvenome kaip kare – nuolatos budėjome prie gulinčios. Tačiau ketvirtąją dieną staiga „baba“ paprašė bulvių košės su spirgučiais. Dabar visi nustėrome iš nuostabos. „Baba“ žiūrėjo į mus, lyg nieko nebūtų įvykę, o veidas tarsi bylojo: „Manėte, kad mirsiu? Nesulauksite…“ Ir ką tu padarysi – teko jai atnešti bulvių košės su spirgučiais. Tik po pusmečio „baba“ iškeliavo Anapilin, kur nebuvo elektros, kur nereikėjo valgyti, kur viešpatavo tikra pasaulio ramybė.
***
Viskas gerai, kas gerai baigiasi. O aš, kai namuose likau vienas, į namus pasikviečiau Simą ir abu sugalvojome atlikti cheminius bandymus, tad virtuvė tapo mūsų laboratorija. Vieną akimirką galvoje dzinktelėjo, kad už tuos cheminius bandymus nuo motinos gausiu į kailį, tačiau mokslinių atradimų aistra nugalėjo baimę. Gerai, kad virtuvės langeliai visuomet pas mus praverti, nes kitaip su Simu būtume apsinuodiję pavojingais garais. Užtat laboratorijos vaizdas atrodė įspūdingas: ant ugnies kunkuliavo įvairūs buteliukаi, o mažame aliumininiame puodelyje pliupsėjo tamsi dvokianti masė. Taigi artėjo chemikalų atradimų akimirka… Ir galbūt viskas būtų ramiai užsibaigę, tačiau, kai nusisukau nuo dujinės viryklės, Simas kažko įpylė į kliuksinčią masę. Netikėtai pliūptelėjo liepsna, pasklido tamsūs, aitrūs dūmai, o mes išsigandę nežinojome ką daryti. Tuomet pagriebiau kažkokius motinos rankšluostėlius ir užmečiau ant puodelio. Teko atidaryti virtuvės langą. Kas nors būtų pagalvojęs, kad užsidegė mūsų butas. Kai dūmai išsisklaidė, virtuvė atrodė kaip velnio išvietė, ir supratau, kad bausmės neišvengsiu. Tačiau Simas davė patarimą, girdi, sakyk, kad įvyko nelaimė, o sugadintą puodelį išnešk iš namų. Kad būtų įtikinamiau, jis patarė išjungti šviesą. Deja, neišgelbėjo jokios mano gudrybės.
Daugiabutis namas, kuriame gyvenau, stovėjo vienintelis mūsų miesto pilkame rajone, nes aplinkui matėsi vien senamadiški mediniai arba silikatinių plytų namai su senomis obelimis bei slyvomis. Rajonas turėjo tik nedidelę maisto prekių parduotuvę su apkūnia dūstančia pardavėja, kuri pažįstamiems nuolat skundėsi prasta sveikata, ir asfaltuotas arba žvyruotas gatveles. Sausą vasarą pravažiuojančios mašinos keldavo dulkių debesis, o rudenį ir pavasarį telkšodavo purvinas vanduo. Vaikai žinojo, kurio pensininko sode sirpo skaniausios kriaušės ir obuoliai, o kartais rankos taiklumą išbandydavo svaidydami akmenis į šviečiančius gatvių žibintus. Kartą ir aš su Simu vos per plauką neįkliuvau vienam įsiutusiam vyrui, kuris vijosi gatve, tačiau mus išgelbėjo skylė kaimyno sodybos tvoroje. Palaukit, rupūžiokai, aš jus nutversiu kitą kartą, girdėjome, kaip keikėsi vyras tamsioje gatvėje.
Ką gi, buvome išdykę lyg velniukai.
O ta apkūnioji pardavėja – tai Simo rūpestingoji mama, kurią jis kažkodėl vadino „mamaša“. Sykį jis įsiutino „mamašą“ ir šioji taip šaukė, jog išsigandę kaimynai iš pradžių nesuprato kas atsitiko. Netrukus sužinojau iš atbėgusio Simo, kad jis, susižavėjęs mano pavyzdžiu, namuose išjungė elektrą, todėl šaldytuve pašvinko mėsa, nes karštomis vasaros dienomis žuvis, pienas ir mėsa gana greitai genda. Šį kartą iš manęs pagyrimo jis nesulaukė, tačiau savo draugui suteikiau politinį prieglobstį, tad mano kambaryje pratūnojo iki vėliausio vakaro.
Kitą dieną išvydęs Simo veidą, be žodžių supratau, koks buvo karštas jo susitikimas su tėvais. Tąsyk jam padovanojau knygą apie Amerikos indėnus, kad pakelčiau kovinę dvasią.
Tais metais žmonės ilgai kalbėjo apie įvykusį saulės užtemimą. Tuomet viduryje dienos mėnulis beveik visiškai uždengė saulę, ir viską apgaubė gelsva, baugi prieblanda, lyg prieš pasaulio pabaigą. Ėmė kaukti šunys, bažnyčioje skambėjo varpai, o mes lyg pamišę šokinėjome į viršų, tarytum saulė būtų didžiulė dangaus lempa, kurią užgesino šelmis mėnulis. Vėliau tėvas piktai burbtelėjo po nosimi, girdi, jeigu nors savaitei išnyktų saulė, pasaulyje kiltų didžiausia panika. Kai jo paklausiau, ką tai reiškia, jis niūriai atsakė: „Būtų žmonių aukų…“ Tačiau nei tėvas, nei Simas nepaaiškino, kas yra „panika“.
Po saulės užtemimo netikėtai susapnavau mūsų mirusią „babą“. Kai sapną išklojau išsigandusiai motinai, ji tą patį vakarą nulėkė į bažnyčią. O parduotuvėje, kurioje dirbo Simo „mamaša“, moterys smarkiai susikivirčijo dėl spalvingų šliurių, nes abi norėjo pirkti tas pačias šliures, ir teko „mamašai“ tramdyti smarkuoles.
Minėtas užtemimas paliko ir kitokius pėdsakus. Mano tėvas metė rūkyti ir sekmadieniais pradėjo lankyti bažnyčią, į kurią pasiimdavo ir mane. Šalia mūsų gyvenantys kaimynai išsikraustė iš buto, o juos pakeitė kaimiečiai, nes kai Sąjūdis suardė kolūkius, daug jų patraukė į miestus ir miestelius. Iš pradžių jie vengė mūsų, lyg būtų miško žvėriukai, bet vėliau apsiprato, o su jais dažniausiai šnekučiavosi mama, mokiusi jaunąją kaimietę daryti „čeburekus“. Dėl jų mes kraustėmės iš proto, todėl motinos prašydavome vos ne atsiklaupę, kad ji paruoštų šitokią šventę.
Deja, prieš pat Naujuosius susirgo mama, ir namuose tvyrojo tamsios nuotaikos. Tėvas taip pat atrodė kaip nesavas, prašė, kad už motiną kalbėčiau „Sveiką Mariją“, nukreipęs akis į šventą paveikslą. Ir ką jūs galvojate – po keleto dienų mama atsikėlė iš ligos patalo. Gal padėjo vaistai, o gal šventas paveikslas, tačiau ir tėvas, ir aš sėdėjome už kuklaus vaišių stalo valgydami šventinį pyragą. Dabar mums prasidėjo tikri Naujieji metai. Tačiau aš, būdamas žioplys, ir tokią dieną sugebėjau įsipjauti pirštą, beje, tą patį, kuris išjunginėjo šviesą. Ir staiga, smagiai bevalgant tortą, užgeso šviesa. Aš paėmiau žvakes, jas uždegiau ir nuraminau tėvus, sakydamas, kad šitaip gražiau.
