Netektys
Užsklanda
Pro memoria Vytautui Kubiliui
Marijus Šidlauskas
Jo nebėra. Neišsaugojome, leidome mirčiai pasigrobti Jį vidury baltos dienos, ir diena tapo juoda. Nusviro rankos, pakriko mintys, išsilakstė žodžiai. Tuščia ir šalta. Šitas nykulys kerta ir nuodija ypač tuomet, kai suvoki, kad ir patys nemenkai prisidėjome prie mirties triumfo, koketuodami su smurto ir mirties kultūra. Kultūra? O gal tik pamaiviški jos traukuliai, feljetoninės epochos metastazės? Kokio Godo jau kelintas mėnuo laukiame savo krašte, apsėstame ambicijų pigmėjų, kuriuos atpažįstame iš pasigailėtinai skurdžios kalbos? Šia kalba esame marinami, ja marinuojama tiesa, ir nebėra kam kartu su Ciceronu paklausti – ar dar ilgai, Katilina, bandysi mūsų kantrybę? Kas nors pasakys, kad tiesa reliatyvi, bet tuomet pasiginčykime su mirties tiesa. Rinkų nepasidalijanti ir besikumščiuojanti pigmėjų spauda spėjo pasityčioti ir iš mirties fakto, eilinį kartą pribaiginėdama žmogaus privatumo bei orumo likučius. Jonas Aleksandriškis, Jo itin mylėtas poetas, eilėraštyje “Knock out” rašė:
Dar daugel verks ir juoksis,
o aš galiu jau spjauti
Į šį pasaulį, į šį didžiulį
bokso ringą!
Jūs trokštat reginio,
jūs trokštate nokautų?..
Deja, jau mano sąnariai
sustingo…
Jo netektį mes tarsi kvaitulingai prisišaukinėjome, dreifuodami purvo vonioje kartu su durnių laivelių fabrikuotojais iš pigaus slaviško kartono. Atsitiktinė tik žūties priežastis, o pati žūtis gal net savaip dėsninga, prasidėjusi su padorumo ir gėdos nykimu tiek gyvenime, tiek literatūroj (kaip tik girdžiu per radiją postmodernizmo evangelistą, aiškinantį, kad smurtą ir nusikaltimus vykdo pernelyg besigėdijantys jautruoliai, kuriuos blogin pastūmėja antihumaniški ir represyvūs įstatymai, tikriau, Dešimt Dievo įstatymų). Kažkodėl į automobilius sušokusi greičio civilizacija pirmiausia partrenkia iškiliausius rašytojus, humanitarus. Simboliška? Ir Jo jau nebėra.
Netekome humanistikos Vytauto Didžiojo, savo galingiausio literatūros mokslo ąžuolo, pusę amžiaus ant savo šakų kėlusio lietuvių meninio žodžio garbę. Išties sudužo literatūrologinė visata. Liko spengsmas ir tuštymė, kurią nežinia kas ir kada užpildys. Atmintis bejėgiškai žvalgosi atgal – trupiniai, dėlionės be tvarkos ir gyvybės. Išnyra vienas epizodas. Po konferencijos “Regioniškumas literatūroje (V.Kubiliaus pranešimas, kaip įprasta, trimis galvomis pranoksta visų likusiųjų pilstinėjimus) važiuojame į Ievos Simonaitytės namą-muziejų Priekulėje. Mūsų govėda didžiulė, o ant batų užsimaunamų šlepečių užtenka tik trečdaliui. Likę du trečdaliai žirgliojame ir be šlepečių, juk ne padais seikėjame meilę klasikei… Ir štai šalia savo storapadžių matau dvi kukliai boluojančias kojinaites, tikriau, dvi baltomis kojinaitėmis aptemptas pėdas, o paskui, kildamas žvilgsniu aukštyn, išvystu ir monografijos “Ievos Simonaitytės kūryba” autoriaus akinius. Tokiu būdu Jis ir išbasinėjo visą ekskursijos laiką, o batus susivarstė, žinoma, paskutinis. Šitaip aš susidūriau su basų kojų kultūra, kurią patvirtino ir kitas Jo priesakas – nečiupinėti eilėraščio lediniais pirštais.
Aistringas sąlytis su literatūra ir gyvenimu, kibirkščiuojanti gyvybės šiluma, pasidygėjimas falšu ir apsimetinėjimu – čia Jo branduolinės energijos jėgainė. Iš vaikystės atsineštas temperamentas (Vilkijos gimnazijoje ėjęs daugiau galvomis nei kojomis, tiksliųjų mokslų beveik nesimokęs, užtat sienlaikraštį prirašydavo bemaž pats vienas) saugojo Jį nuo suakmenėjusių pozų, būdingų sovietmečio monumentams. Kai pabandė tuos monumentus paklibinti (straipsnis “Talento mįslės”), turėjo septynerius metus laukti habilitacijos patvirtinimo, o leidyklų durys buvo užtrenktos visą dešimtmetį. Kubiliškas charakteris – gavęs kirvapente į kaktą (kubilizmas), dar atkakliau pasinerdavo į savo rankraščius ir per savo gyvenimą nuveikė tiek, kad jo darbus drąsiai lyginame su ištisų institutų (ne tik literatūros, bet ir sociologijos, istorijos, psichologijos, antropologijos) veikla. Asmeninei martirologijai neturėjo laiko ir reziumuodavo trumpai – “korsakynėj” savęs mitologizuoti nebuvo sąlygų, visi esame eiliniai didelių kūrinių akivaizdoje. Literatas be puikybės aureolės jau itin retas paukštis postmodernizmo gadynėje. “Man nesunku apsimesti durnium, jeigu Aistis galėtų išeiti” – kuris iš mūsų įstengtų šitaip suulduoti šiandien? Iškalbinga jo parašytos XX amžiaus literatūros pavardžių rodyklė – ties V.Kubiliaus pavarde viso labo nurodyti 705-709 puslapiai, užtat tuose puslapiuose išspausdintas visas pirmaeilės literatūros sąrašas, ir nė viename to sąrašo puslapyje niekaip nepavyksta pasislėpti trijų etapinių leidinių redaktoriui ir septynių monografijų autoriui.
Jis buvo drąsus, bet ne įžūlus, skvarbus, tačiau nepriekabiavo dėl smulkmenų. Visada pirmas nerdavo į karščiausius ir rizikingiausius vandenis, bet ne tam, kad juos sudrumstų, o kad esmingai pagilintų. Pirmasis kėlė nutylėtus autorius, ėmėsi perskeltos literatūros integracijos, išjudino rezistencijos temą, gilinosi į sovietmečio mentalitetą. Pirmas atvirai prabilo apie savo komjaunuolišką jaunystę ir likimo peripetijas, kuriomis nesigiriama (iš esmės vienas toks ir liko, vėlgi – unikalus). Turėjo uoslę aktualijai – tikras kritikas. Nesuvaidintas demokratiškumas ir tolerancija, taiklus sąmojis ir saviironija ar tiesiog uždegantis gyvenimo ūpas darė Jį patrauklų įvairių kartų bei rangų literatams, net ir tiems, kuriuos Jis pašukuodavo prieš plauką. Tačiau jo darbai ir gyvenimas (iki 2004 vasario 17-osios 13 valandų 42 minutės) nedomino mūsų žiniasklaidos, kuria mes labiausiai pasitikime ir kuri mums tris kartus per valandą primena, kad legionierių tautybės lietuvis perėmė tris kamuolius ir atliko vieną rezultatyviausių perdavimų. Galime ne gėdintis, o tiesiog didžiuotis, jog Lietuvoje rezultatyviausi tie, kurių vardas – legionas! Vis dėlto labiausiai Jo nemėgo nomenklatūriniai rašeivos, partiniai bonzos ir sistemos mandarinai, tebebalzamuojantys save memuaruose. (Beje, Jo oponentai, iššokę viešumon, savižudiškai susimenkindavo patys – prisiminkime Grūto parko ir “Gairių” teisuolius arba nuskriaustų narcizų pareiškimus pasirodžius XX amžiaus literatūrai). Neslėpsime, nelabai meilijo ir prestižinėm publikacijom kliedintys nūdienos genijai. Įtartinai Jo formatas atrodė aukštajai Mokslų akademijai. Gal jau aiškėja, kodėl žymiausias XX amžiaus lietuvių kritikas taip ir nesulaukė Nacionalinės premijos?
Jis turėjo tai, ko skaudžiai stigo ir iki šiol stinga mūsų literatūrai – blaivią istorinę geopolitinę įžvalgą ir brandų pilietinės atsakomybės jausmą. Išsprogdino intelekto menkavertiškumo kompleksą ir į mūsų kultūrinį diskursą įvedė (tikėkimės, suvisam) europinę perspektyvą. Mokėjo istorinę sąmonę jungti su ontologine, intuiciją derinti su konceptualumu, matyti žeidžiančias realijas ir sykiu žvelgti sub specie aeternitatis. Panašiai Jis sujungė J.Aleksandriškio ir A.Vaičiulio Lietuvą su 1990-ųjų Nepriklausomybe. Buvo savaip, kubiliškai, romantinis maksimalistas ir blaivus realistas sykiu. Jo užsiangažavimas politikai kilo iš užsiangažavimo kultūrai ir buvo palaikomas tikėjimo, jog kultūros politika ir politikos kultūra yra du tos pačios lazdos galai. 1991 m. straipsnyje “Atgal negrįšime” rašė: “Mes negalime pasiduoti skaldymo akcijai – kitai klastingai valstybinio teroro formai. Mes neturime paskandinti didžiojo mūsų istorinės lemties klausimo smulkiuose tarpusavio kivirčuose, konkuruojančių partijų peštynėse, išdidumo ambicijose ar atstumtųjų tūžmastyje. Nesibaigiančios kruvinos aukos įpareigoja matyti prieš akis didįjį valstybės atkūrimo turtą ir išlaikyti vidinio pasipriešinimo moralę. Mes galime turėti skirtingus įsitikinimus, skirtingus interesus, galime ginčytis dėl vienokių ar kitokių krašto pertvarkymo projektų, bet mus visus turi jungti įsitikinimas – atgal nebegrįšime”.
Dėl nepakartojamo stiliaus kolegos Jį vadino kritikos poetu, kritiku beletristu, pirminio teksto kūrėju, pranokstančiu savo kritikuojamuosius. Tenka prisipažinti – literatūrą kaip nelygstamą vertybę ėmiau suvokti tik įsiskaitydamas į šio Kritiko straipsnius. Užburdavo ne pati tema, problemos ar jų skrodimo metodas, bet talentas ir aistra. Kalbos gyvybė, kurią maitino kraujo gyvybė ir kurią išduodavo pati eigastis – vis ristele, nenustygdamas, pasiplasnodamas, nesvarbu kur – į posėdį ar į slidžių žygį, į biblioteką ar į Pamyro kalnus. Mokėdavo pastebėti mažiausią gimtosios literatūros pragiedrulį, o reikalaudavo pirmiausia iš savęs. Nemėgo oranžinės – popierinio literatūriškumo ir užsiliūliavimo – spalvos. Buvo itin dėmesingas jauniems, negailėjo jėgų jaunoms mokslo institucijoms, ypač Kauno Vytauto Didžiojo universitetui. Kaunietei, jaunyste žydinčiai filologei, ginančiai disertaciją iš gyvojo klasiko kūrybos ir aikštingai svaidančiai akmenėlius į V.K. daržą, Jis atsako entuziazmo tirada dėl nuveikto darbo ir kuo išsamiausiais siūlymais, tiesiog metmenimis būsimai monografijai. Ir nė nemano reaguoti į asmeniškus užgavimus – tesirieja savo prestižus besimatuojantys seniai.
Jis buvo jaunas, neišsenkamai kūrybingas ir tauriai žmogiškas. Toks ir išliks – jau nebeatšaukiamai – su pašauktais ir išrinktais: Antanu Škėma ir Algimantu Mackumi:
Dabar iš tikrųjų žinai,
ar baigiasi kūno egzilė.
Rengiesi vainikų pavėsy
Suvokti nemirtingumą.
