V.A.Mocarto “Requiem” – Klaipėdoje su S.Sondeckiu

V.A.Mocarto “Requiem” – Klaipėdoje su S.Sondeckiu

V.A.Mocarto gimimo 250-ųjų metinių proga jo garsųjį “Requiem” Klaipėdoje atliko solistai S.Konstantinova, D.Kužmarskytė, A.Janutas, A.Kozlovskis, “Aukuro” ir Muzikinio teatro chorai bei orkestras, diriguojant savitam Mocarto muzikos interpretatoriui prof. Sauliui Sondeckiui. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Daiva Kšanienė

Genialiajam visų laikų kompozitoriui V.A.Mocartui šiais metais sukanka 250 metų. Visas pasaulis pažymi šią datą festivaliais, koncertais, konkursais, parodomis ir kitais renginiais. Klaipėda taip pat labai iškilmingai pažymėjo didžiojo muziko gimimo sukaktį. Muzikinio teatro iniciatyva nuskambėjo vienas nuostabiausių pasaulio muzikos literatūroje veikalų, didingasis “Requiem” (1791). Sausakimša Klaipėdos muzikinio teatro salė liudijo, kaip žmonės išsiilgę tikros, jaudinančios, kiekvieno širdį ir jausmus pasiekiančios muzikos.

Kvietė į klubą

V.A.Mocarto “Requiem” sukurtas keturiems solistams, chorui ir orkestrui (styginiai, 2 klarnetai, 2 fagotai, 3 trombonai, 2 trimitai, timpanai ir vargonai). Šio veikalo kompozitorius neužbaigė, tad jį pabaigė mokinys F.Ziusmajeris, kurio plunksnai priklauso trys priešpaskutiniai “Requiem” numeriai.

Prieš suskambant muzikai, įžanginį žodį tarė Muzikinio teatro vadovė, kompozitorė Audronė Žigaitytė, įtaigiai, vaizdžiai ir nestandartiškai pristačiusi V.A.Mocarto asmenybę, jo muziką, atskleidusi išskirtinius kūrėjo gyvenimo momentus bei jo jautraus vidinio pasaulio subtilybes. Vadovė po koncerto kvietė visus susiburti į operos mėgėjų klubą, išmoningai įvardindama jį kaip savotišką masonų ložę (V.A.Mocartas buvo masonas) gerąja, senąja prasme, kai masonai dar buvo daugiau etinė draugija, siekianti dvasinio tobulėjimo, žmonių broliškumo ir draugiškumo bei diskusijų laisvės.

Prieš “Requiem”, tarsi pa-ruošiant klausytoją sudėtingam kūriniui, nuskambėjo du choro ir orkestro atliekami V.A.Mocarto motetai, “įvedę” klausytojus į kupiną susikaupimo atmosferą.

Skamba dažnai

Gedulingų mišių už mirusius žanras “Requiem” turi gilias tradicijas ir seną istoriją. (Pirmasis sukurtas XV a.). Pavadinimas “Requiem” kilęs nuo pirmųjų lotyniškos giesmės teksto “Requiem aeternam dona eis, Domine” (“Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie”).

V.A.Mocarto “Requiem” yra aštuonių stambių dalių (Introitus, Kyrie, Sequenz, Offertorium, Sanctus, Benediktus, Agnus Dei, Communio), sudarytų (ne visos) iš mažesnių, kontrastingų padalų.

Jis pasaulio muzikos literatūroje jau yra tapęs chrestomatiniu muzikos veikalu, atliekamu labai dažnai daugybėje šalių. Šis “Requiem” ne vieną kartą yra skambėjęs ir Klaipėdos koncertų salėse, atliekant įvairiems solistams, chorams, diriguojant skirtingo meninio braižo ir savito V.A.Mocarto stiliaus suvokimo dirigentams. Vieni jų traktuoja kūrinį, įprasmindami jį kaip gedulingą bažnytinės muzikos veikalą, kiti akcentuoja žmoniškuosius lyrinio bei dramatinio konflikto aspektus ir pan.

Dirigavo dešimtis kartų

Šį kartą išgirdome taip pat įdomiai ir individualiai interpretuojamą nemirtingą veikalą, siekiant lyrinio ir dramatinio, dvasiškojo ir žmogiškojo pradų simbiozės.

“Requiem” atliko solistai Svetlana Konstantinova (sopranas), Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), Algirdas Janutas (tenoras) ir Artūras Kozlovskis (bosas), Muzikinio teatro choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), choras “Aukuras” (vad. Alfonsas Vildžiūnas) bei orkestras.

Veikalui dirigavo prof. Saulius Sondeckis, kuris vėliau operos teatro klubo narių susirinkime kukliai prisipažino, kad šį kūrinį jam yra tekę diriguoti keliasdešimt kartų įvairiausiose (tarp jų ir pačiose prestižiškiausiose) pasaulio koncertų scenose.

Nemanau, kad skaitytojas pageidautų, kad recenzentė straipsnyje detaliai nurodytų, koks instrumentas vienu ar kitu metu pagrojo ne visai švarią natą, kad solistė viena ketvirtąja takto dalimi per anksti įstojo ar pan. Svarbiau yra bendras įspūdis ir renginio intencija.

Susijungė du chorai

Tačiau pačio bendriausio įvertinimo reikėtų. Šis jubiliejinis V.A.Mocarto “Requiem” atlikimas padarė gerą įspūdį, teikė estetinį pasigėrėjimą, kai kam, skambant ypač jaudinančioms vietoms, ištryško ašaros.

Apibendrintai vertinant, gerai buvo pasirengę visi kūrinio atlikėjai; be to, jie labai stengėsi. Sujungti du profesionalūs chorai (Muzikinio teatro ir “Aukuras”) skambėjo galingai, pakiliai (ten, kur reikėjo). Solistai taip pat buvo puikiai pasiruošę. Šiek tiek tikslesnio skambesio, mocartiškos precizijos pristigo orkestrui. Tačiau kai kuriose dalyse orkestro skambesys buvo nepriekaištingas.

Pirmoji lėtoji (Adagio) dalis “Introitus” bei antroji “Kyrie” (Allegro), atliekamos choro ir orkestro, skambėjo iškilmingai, netgi ekspresyviai, nors kompozitorius jas sukūrė dar šiek tiek remdamasis barokiniu stiliumi (puošmenos choro partijoje, polifonizavimas). Šios įžanginės “Requiem” padalos – maldos už mirusius sutelkė klausytojų dėmesį ir psichologiškai taikliai nuteikė tolimesniam kūrinio nuotaikų suvokimui. Pagirtinas chorų dainavimas, kurie sudėtingas (netgi koloratūriškas) partijas atliko nepriekaištingai.

Įspūdingai ir galingai

Antroji dalis “Sequenz” (sekvencija) – pati sudėtingiausia ir ilgiausia, pasižyminti didžiuliais kontrastais, psichologiniais pokyčiais, nuotaikų kaita; skausmingiausias dramatizmas čia gretinamas su švelnia ar graudžia lyrika ir pan. Dalį pradeda rūsti, net grėsminga “Dies irae” (“Dieną rūsčią”, Allegro assai) padala. Tai muzika, vaizduojanti paskutinio teismo dieną. V.A.Mocartas joje atsisakė polifoninio plėtojimo, todėl išraiškos priemonės čia artimesnės jo operinei ir simfoninei kūrybai ir todėl čia jo muzika labiau subjektyvi bei asmeniška. “Dies irae” nuskambėjo ypač įspūdingai ir galingai. Malonumo teikė švarus choro intonavimas, nors orkestre pritrūko tokios būtinos V.A.Mocarto muzikai precizikos.

Neilga antroji dalies padala “Tuba mirum” (Antante) – prisikėlimo iš mirusiųjų vaizdas, trimitu kviečiant į paskutinį teismą, parašyta ne tik chorui bei orkestrui; čia jau įstoja visi keturi solistai. Giliai žmogišką, minkštą, šviesią muziką atlikėjai perteikė nuoširdžiai ir psichologiškai įtikinamai. Ypač sklandžiai ir jaudinančiai savo partiją atliko solistas A.Kozlovskis.

Orkestras kartais „šlubavo“

Trečiojoje padaloje “Rex tremendae (“Viešpaties rūstybė”) atskleidžiamas rūstaus, teisingai nusikaltėlius baudžiančio Dievo paveikslas, o pastarieji meldžia pasigailėjimo. Grave (lėtai, sunkiai) tempe kanono būdu (polifonija) skamba pilna patoso ir rūstybės muzika. Ypatingą dramaturginį vaidmenį šioje padaloje kompozitorius skyrė orkestrui: dominuoja galingas punktyrinis ostinatinis motyvas. Jis atlikėjams kelia nemažai sunkumų. Atliekant šią padalą, orkestrui ne visai pavyko įveikti V.A.Mocarto „užduotį”. Buvo juntamas balsų pakrikimas, ritminis nestabilumas. Padėtį gelbėjo gerai savo vaidmenį atliekantis choras.

Dalis baigiasi gana išplėsta padala “Recordare” (“Prisiminimas”), kuri neabejotinai yra viena ryškiausių viso veikalo kulminacijų. Dvasiškai artima buvusiai padalai, ji perteikia paskutinę mirusiųjų maldą, išreiškiančią nusiraminimą ir viltį. Atliekama solistų ir choro, jį „įneša” ryškų kontrastą. Šioje dalyje išreikštą V.A.Mocarto muzikos nuoširdumą, besiderinantį su bažnytiniu santūrumu, solistai pajuto ir stilingai atliko. Orkestro ansambliškumas vėl šiek tiek „šlubavo”.

Ketvirtoji padala “Confutatis” (Antante) paruošia vieną iš įspūdingiausių “Requiem” epizodų – “Lacrimosa”. “Confutatis” padaloje vaizduojamos nusidėjėlių kančios ir jų maldavimas atleisti. Kompozitorius šią dalį sukūrė gana dramatišką. Atlikėjams pasisekė perteikti V.A.Mocarto idėją: muzika skambėjo griežtai, tiksliai, nors orkestro partija ir labai komplikuota, virtuoziška.

Paskutinioji “Sequenz” padala “Lacrimosa” (“Ašaringoji”) – įstabiausias V.A.Mocarto bažnytinės lyrikos puslapis. Graudi, skausmo kupina muzika perteikia kančią, neviltį, nepaguodžiamą skausmą, bet kartu ir viltį. Choras ir orkestras šią dalį atliko įsijautę, sutartinai. Tai geriausiai atliktas “Requiem” numeris. Santūrūs orkestro balsai subtiliai papildė ir pritarė nuostabiai melodingai, graudulingai choro partijai. Norėjosi šiek tiek ramesnės, tylesnės orkestro įžangos.

Solistai įveikė sunkumus

Ketvirtoji “Requiem” dalis “Offertorium” (“Atnašavimas”) susideda iš dviejų padalų: “Domine Jesu” (Antante con motto) ir “Hostias” (Antante-Andante con motto). Pirmojoje kalbama apie nusidėjėlių prašymą gelbėti jų sielas, nepasmerkti pragaro kančioms. Muzika niūraus, tamsaus charakterio, kartais praskaidrinama liūdesiu. Ji parašyta chorui ir orkestrui. “Hostias” (“Auka”, Andante), atvirkščiai, – šviesi, nusidėjėliams viltį teikianti muzika. Abiejose padalose partijos visais muzikos išraiškos elementais labai sudėtingos, reikalaujančios didelio “susigrojimo”, vieni kitų pojūčio. Čia pasitaikė ir intonacinių svyravimų, ir ritminio netikslumo, momentais buvo forsuotas choro garsas.

Penktoji, nors trumputė dalis “Sanctus” (Adagio, Allegro) – labai išraiškinga ir svarbi kūrinio architektonikai. Svarbiausioje pagal liturginį turinį dalyje “Sanctus” (“Šventas”) V.A.Mocartas įveda intonaciškai artimą melodiją iš pradžioje skambėjusios dalies “Dies irae”, kuri, beje, yra viso kūrinio intonacinis pagrindas, kartu suvienija kūrinio idėją. Neryškiai polifonizuota dalis kėlė mažiau atlikimo problemų; choras skambėjo užtikrintai, tiksliai ir stilingai.

Šeštojoje dalyje “Benedictus” (“Palaimintasis”, Antante, Allegro), be choro ir orkestro, ne mažiau svarbus vaidmuo skiriamas solistų kvartetui. Nelengva bažnytinės muzikos literatūroje atrasti kilnesnę žmoguje gimstančio džiaugsmo išraišką, kai Dievo palaimintasis suteikia viltį. Dalis sudėtinga ir faktūros, ir formos požiūriu. Dominuoja polifoninis plėtojimas. Solistų partijos „išdėstomos” imitaciniu principu, vokališkai sudėtingos. Solistai įveikė visus polifoninius sunkumus, nors jų balsų ansamblinis derinimas ir nebuvo idealus. Ypač norėčiau išskirti A.Kozlovskį ir D.Kužmarskytę, jautriai pajutusiems V.A.Mocarto muzikos esmę. A.Janutas vokaliniu požiūriu dainavo gerai, bet jo partija skambėjo tarsi operos herojaus. Jauna, pradedanti solistė Svetlana Konstantinova įdėjo daug pastangų ruošdama šią nelengvą partiją. Tačiau solistei dar reikėtų paieškoti tembrinių spalvų, ryškesnių obertonų, siekti laisvesnės jausenos scenoje. Choro fuga pavyko gerai ir „ištaisė” kitiems atlikėjams kilusias problemas.

Užbaigė sklandžiai

Nuostabiai gražios, išraiškingos septintosios dalies “Agnus Dei” (“Dievo Avinėli”) muzika susišaukia su daugeliu “Requiem” motyvų. (Tai vienija stambios vokalinės-instrumentinės formos kūrinį į vientisą ciklą). Tris kartus pasigirstanti aklamacija, padalina dalį į tris padalas. Homofoninis-harmoninis choro skambesys suteikia ramybės ir iškilmingumo, kurį atlikėjai perteikė įspūdingai, įkvėptai ir jaudinančiai.

Paskutinioji V.A.Mocarto „Requiem“ dalis “Communio” (“Bendrumas”, “Įtvirtinimas”, Adagio, Allegro) – viena sudėtingiausių atlikimo požiūriu. Jos paantraštė – “Lux aeterna” (“Amžinoji šviesa”). Toji dalis – tai padėka, viltis, tikėjimas amžina ramybe ir šviesa. Muzikiniu požiūriu ji labai artima pirmajai daliai; tuo sukuriama konstruktyvi kūrinio formos arka, sujungianti visą ciklą. Atlikėjai, įsijautę į muzikos nuotaiką, sklandžiai užbaigė didingąjį kūrinį.

V.A.Mocarto muziką (ypač “Requiem”) atlikti yra labai sudėtinga. Jo muzika reikalauja be galo tikslios precizijos, kiekvieno štricho „išgrojimo”, bekompromisio ansambliškumo, muzikos psichologinės nuojautos, o svarbiausia – stiliaus pojūčio.

Vedė savaip

Ypatinga užduotis tenka dirigentui. Retokos dinaminės, štrichų bei tempų nuorodos partitūroje palieka didelę laisvę (ir atsakomybę) interpretatoriui, kuria reikia profesionaliai (ir intuityviai) pasinaudoti.

S.Sondeckis turi savitą V.A.Mocarto muzikos (taip pat ir jo “Requiem”) interpretacijos suvokimą, ištobulintą šios muzikos perteikimą. Kiekvienas klausytojas taip pat turi savą V.A.Mocarto muzikos suvokimo „standartą”. S.Sondeckio dirigavimas, manau, jį atitiko, nes nenuvylė. Tačiau, šiek tiek kitaip įsivaizduojant V.A.Mocarto muzikos gyvybę ir esmę, galima buvo pasigesti gilesnio, sukauptesnio, lygesnio skambesio, dainingesnio choro vedimo (dažnesnių legato). Pvz., pirmoje dalyje „Introitus” gal nereikėjo taip akcentuoti ir „skaldyti” muzikos tėkmės žodžiuose „et lux perpetua” ir kt.

Solistai, nors tiksliai ir gerai atliko savo partijas, ne visada organiškai įsikomponuodavo į veikalo formos visumą. Jų intarpai kartais atrodė dirbtini.

Nepaisant kai kurių menkų priekaištų, V.A.Mocarto “Requiem” atlikimas Klaipėdoje yra didžiulės meninės vertės įvykis, papuošęs miesto kultūrinę erdvę ir teikiantis viltį (kaip pats “Requiem”) dažniau gėrėtis panašaus pobūdžio didžiosios muzikos koncertais.