Vainius Bakas (g. 1989): Gimiau Ukmergėje gegužės 9-ąją. Tuomet visi kaip tik šventė Pergalės dieną (mane priėmęs medicinos personalas – taip pat). Skardžiu balsu aš irgi bandžiau įsilieti į šventinį triukšmą. Tai buvo mano pergalė. Urraa! Įžengdamas į šio pasaulio ringą svėriau 2800 g – buvau lengvutis sunkiasvorių kategorijoje. Vaikystėje labai mėgau stebuklines pasakas, kurias man skaitydavo tėvai. Išmokęs rašyti pradėjau savuosius kūrybinius bandymus, kurie 2003 m. atrado savo vietą pirmojoje knygelėje „Lietaus spalvos“. Nuo pat mažens klaidžiodavau ir šniukštinėdavau tarp aukštų knygų lentynų Ukmergės bibliotekoje, kur dirbo mama. Ten atradau daug nuostabių dalykų. 2008 m. baigiau „Šilo“ vidurinę mokyklą. Šiuo metu mokausi Vilniaus universitete, Filologijos fakultete, kur studijuoju lietuvių kalbą ir literatūrą. Atradęs / radęs / paskyręs laisvo laiko, skaitau Šventąjį Raštą, mėgstu keliauti Biblijos puslapiais kartu su Johno Vernono McGee parengta radijo laida. Laisvalaikiu groju gitara, virtuvinėje aplinkoje atlieku ir savo kūrybos dainas. Būdamas vienas mėgstu garsiai klausytis vargonų muzikos – J.S.Bacho, Buxtehude’o,Pachabelio arba kurios nors iš tų senų gerų 7–8 dešimtmečio grupių – pasirenku iš didelės vinilo plokštelių kolekcijos, kurią paveldėjau iš dėdės. Taip pat visada žavi stebuklingas kino pasaulis – A.Tarkovskio, I.Bergmano, K.Kieslowskio ir kitų kino genijų filmai naktimis dažnai mirguliuoja mano kompiuterio ekrane. Mane dažnai kankina nemiga, naktimis kažkas į veidą nuolat spigina su mėnulio lempa. Tardo. Kadangi neatsilaikau – taip dažniausiai ir išgauna iš manęs kokią paslaptį – asmenišką eilėraštį – prisipažinimą. Prisipažįstu – rašau.
Vainius Bakas
Advento
Be Dievo valios nė vienas plaukasTau nuo galvos nenukris
Dievo valia, kad kasmet vis labiau plinka tėvas,
Slenka vis dienos, vos perbrauki – kuokštai tarp pirštų,
Žilsta žolė, gula sniegas pirmasis į pievas,
Tėvas riša mazgelį, gal tam, kad savęs nepamirštų.
Koks dar skirtumas kaltas-nekaltas, ar gyvas prikaltas?
Ir koks skirtumas, kiek nemuštų už tą muštąjį duoda,
Jei užpusto vienodai visus šitas sniegas švarutis ir baltas,
Bet po juo užsimerki, vis viena tavy šitaip juoda.
Ir nei šilta, nei šalta, užsnigo ir niekas nematė,
Nes delnais tuo metu patys dengėsi veidus nuo vėjo,
Bet kažkas lyg netyčia skubėdamas paliečia petį:
– Ar geriau jau, sakyk, ar praėjo…? – Atrodo, praėjo.
Iš klausos neatskirsi, ar vaikas praėjo, ar paukštis,
Tik į atmintį sniego įspaustos giliai lieka pėdos.
Namuose negesinam šviesų, kad tavęs neužmigęs sulaukčiau,
Nerakiname durų, jei kartais ateitų…
Kalėdos
