„Vakarų vėjai“: realijos ir prognozės
Vakarų Lietuvos dailininkų pastarųjų kelerių metų kūryba iki spalio 4-osios išsiskleidė uostamiestyje, trečiojoje apžvalginėje bienalėje „Vakarų vėjai – 2010“.
Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius šiuo metu jungia 104 dailininkus iš visos Vakarų Lietuvos – Klaipėdos, Telšių, Palangos, Priekulės, Gargždų, Nidos, Tauragės, Pėžaičių ir kitų miestų bei miestelių. Parodoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose dalyvauja 53 dailininkai, eksponuojama per 170 tapybos, grafikos, skulptūros, metalo plastikos, keramikos ir tekstilės darbų. Kaip rašoma kataloge, žanrų, stilistikos įvairove, dalyvių ir kūrinių gausa apžvalginė ekspozicija byloja apie šiandieninės dailės procesus, o dailininkams yra svarbiausia ataskaita visuomenei.
Įspūdžiais apie parodą paprašėme pasidalyti menotyrininkus Kristiną Jokubavičienę, Petrą Šmitą ir menininką Gytį Skudžinską.
Respektabili visuma
– Kaip vertinate tai, ką pamatėte parodoje?
K.Jokubavičienė: Trečioji „Vakarų vėjų“ paroda palieka gerą respektabilios visumos įspūdį. Ji neblogai eksponuota, atstovauja visoms dailės sritims, įvairi žanrais, yra beveik pasveikusi po „senų darbų“ ligos, didelė kūrinių dalis – dar niekur nerodyti. Nėra labai ryškaus atotrūkio tarp stiprių ir silpnesnių darbų, taigi išlaikomas vientisumas. Su keliomis išimtimis tai menininkų, susiformavusių labai panašiu laiku ir perėjusių tuos pačius laikotarpio virsmus, prisistatymas. Nesinori probėkšmiais išskirti ką nors iš parodos dalyvių. Gaila, kad ir šį kartą nebuvo įgyvendinta idėja pakviesti lankytojus rinkti labiausiai patikusį kūrinį. Mano galva, vienas iš apžvalginių ekspozicijų tikslų yra sugrąžinti plačiąją publiką į dailės parodas. Būtent tokio tipo paroda atveria labai platų šviečiamosios veiklos lauką.
P.Šmitas: Pirmas įspūdis – geras. Visi eksponuojami kūriniai yra atlikti profesionaliai, estetiškai skoningi, daugelis jų modernios meninės formos ir turintys išliekamąją vertę. Gal kas kitas šiuos kūrinius vertins kaip tradicinės pakraipos, be kokios nors konkrečios šiuolaikinės meninės koncepcijos ar provokacijos. Gal kitiem paroda padvelks naftalinu. Bet tai priklauso, iš kokio vertinimo kampo į juos žvelgiame ir apskritai, kaip mes meną suvokiame – kaip avantiūristinį „popsinį“ žaidimą, ar kaip rimtą profesionalią kūrybą. Manau, kad pasirinkimo laisvė priklauso nuo vertintojo meno pažinimo, jo vidinės kultūros, o gal ir tam tikrų siekių dailės parodoje ieškoti provokacijos ir populiarumo bet kokia kaina…
Vertinant šią trečiąją Klaipėdos dailininkų ataskaitinę parodą, kurios kuratorius – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas, pats dalyvaujantis parodoje, ir lyginant ją su ankstesnėmis dviem ataskaitomis, manau, galima drąsiai teigti – šioji įvairesnė dailės šakomis, brandesnė kūriniais ir bendras parodos meninis lygis yra visai neprastas. Ne vienas dailininkas savo kūrinyje ieško aktualaus, nūdieną atspindinčio turinio, šiuolaikiškos modernios plastinės formos. Suprantama, daugelis autorių Klaipėdos žiūrovui yra gerai pažįstami, tad ir jų kūrinių braižas atpažįstamas. Manyčiau, tokiose apžvalginėse dailės parodose nereikėtų laukti ypatingų stebuklų ar kažko nematyto, provokuojančio, šokiruojančio. Tokie eksperimentai telieka jaunimui. Ši jungtinė LDS Klaipėdos skyriaus dailininkų kūrinių paroda atspindi kūrybos tradicinį solidumą ir kūrėjo profesinę atsakomybę. Šįkart eksponuojami tapybos, skulptūros, grafikos, keramikos, tekstilės, medžio, juvelyrikos kūriniai bei piešiniai yra įprastos, gerai atpažįstamos struktūros, tačiau idėjine ir plastine prasme jie brandūs ir tęsiantys geriausias profesionaliosios dailės tradicijas. Be to, ne vienas dailininkas save išbando kitose dailės šakose nei įprasta: skulptorius A.Bosas eksponuoja piešinius, grafikas A.V.Burba – tapybą, grafikai R.Klimavičius ir A.Klemencovas eksperimentuoja… Tačiau eksponuojami kūriniai nėra vienodo meninio lygio ir tai būdinga kone kiekvienai kolektyvinei dailės parodai. Priešingu atveju sunku būtų atskirti gerą kūrinį nuo geresnio. Lakoniškai tariant, parodos visuma – solidi, ji įvairi idėjomis, stilistika, žanrais. LDS Klaipėdos skyriaus dailininkų ataskaita yra reikšmingas ir vertas dėmesio kultūrinis renginys uostamiestyje.
G.Skudžinskas: Vėl tenka prisiminti tą ne kartą kartotą terminą „modernizmo triumfas“. Tik patekęs į ekspoziciją pasijutau lyg būčiau įžengęs į XX a. pradžios, geriausiu atveju – vidurio, dailę renkantį ir rodantį muziejų. Tačiau visur teigiama, kad tai pastarųjų metų LDS Klaipėdos skyriaus narių darbų apžvalga. Jau girdžiu oponentų mitingą, kad nereikia betikslio naujumo vaikymosi. Taip, visiškai su tuo sutinku. Problema, kad parodos autoriai sprendžia vizualinio meno iškeliamus klausimus, kurie buvo išspręsti jau tarpukariu. Ir net lyginant anuos modernistus su klaipėdietišku meno atvaizdu, klasikai turėjo daug adekvatesnį ir įvairiapusiškesnį santykį su savojo laikmečio situacija. Dabar „Vakarų vėjų“ parodoje matome tik plastinių ir dekoratyvinių sprendimų paiešką. Tai vizualinį meną paverčia amatininkišku dekoravimu, geriausiu atveju – taikomąja daile. Yra keletas spekuliacijų šiuolaikinio meno tema, bet dažniausiai tai labai paviršutiniški ir spontaniški sprendimai, nė kiek nepadedantys meno vystymuisi, tik gausinantys šiuolaikinio meno oponentų būrį. Paro-doje prisiminiau D.Liškevičiaus kažkada pasakytą frazę: „Dailūs dailininkai daile dailę dailiai dailina“. Ji, ko gero, geriausiai ir apibūdintų esamą situaciją.
Yra ir kitų kūrėjų
– Ar iš ekspozicijos galima spręsti apie Klaipėdos dailės situaciją?
G.Skudžinskas: Labai viliuosi, kad ne.
P.Šmitas: Klaipėdos profesionalioji dailė gyvybinga, gausi žanrų ir stilistikos įvairove. Ji veikli, turinti stiprią kūrybinę potenciją. Nemanyčiau, kad vyresnės kartos dailininkams reikėtų sudėti ginklus ir nuolankiai laukti naujo įkvėpimo ar kokio nors stebuklo šiuolaikinėje dinamiškoje ir dažnai prieštaringoje postmodernistinėje kūrybos sumaištyje. Šiandienos įvairūs provokaciniai avantiūristiniai, dažnai konjunktūriniai vadinamųjų menininkų eksperimentai gal kiek ir skleidžia paniką ne tik kūrėjų aplinkoje, jie ir visuomenę palieka visiškoje izoliacijoje. Manyčiau, kad išliekamąją vertę turinti kūryba privalo būti rodoma visuomenei. Kaip ten ir būtų, kam pagaliau kuria dailininkas savo kūrinius – kolegoms, menotyrininkams, draugams ar visuomenei ir jos estetiškai sampratai ugdyti? Net jei kiti neigiamai vertins šią pajūrio krašto profesionaliąją dailės parodą, tam ir yra požiūrių įvairovė.
K.Jokubavičienė: Kadangi LDS Klaipėdos skyriaus nariai sudaro dominuojančią regiono dailininkų dalį, matyt, galima, kartu nepamirštant, kad mieste yra ir jaunų, neasocijuotų arba priklausančių kitoms organizacijoms kūrėjų, pradedančių kurti ir per daug į kitus nesižvalgančių. Manau, kad tokio tipo parodos objektyviau atspindi tai, kas vyksta realiame gyvenime, juk jose sudėliota tai, kas dabar kuriama. Liberalumas ir teikia joms patrauklumo – niekam nereikia įsitverti lozungų, koncepcijų. Realios aplinkybės lemia ir tai, kad menininkai ne visada gali ar nori kurti specialiai kuriai nors parodai. Gal ir visai suprantamas vyresnės dailininkų kartos atsargus žvilgsnis į parodas, kuriose yra stipri kuratoriaus valia. Besibaigiant antrajai 2008-ųjų „Vakarų vėjų“ parodai buvo surengta diskusija, kurios metu vienas menininkas metė frazę „Aš piešiu ir niekada neklausysiu jūsų; nėra problemos, yra gyvenimas“. Yra dailininkai, nuolat kuriantys, yra dirbantys epizodiškai; yra labiau besikeičiančių formos ir raiškos požiūriu, yra veikiančių susiklosčiusios meninės raiškos ribose ir pokyčiai kartais pasireiškia kaip subtilūs niuansai. Jiems pastebėti taip pat reikia subtilumo ir geros valios.
Kas nuo amžiaus nepriklauso
– Kokios prognozės ir perspektyvos?
G.Skudžinskas: Darausi vis didesnis ir didesnis pesimistas. Kažkada prieš dešimtmetį, kai atvykau į uostamiestį, atrodė, kad čia kažkas bręsta. Bet per tą laiką matau tik regreso požymius… Tuomet buvę jauni ir spontaniški menininkai arba dirba individualiai, arba apskritai nedalyvauja bendruose meno procesuose.
P.Šmitas: Laikas parodys. Tačiau tokio pobūdžio dailės parodas rengti ateityje nereikėtų atsisakyti. Dailės žiūrovas turi matyti ir suvokti įvairiapusį mūsų miesto dailės meninį gyvenimą: ir eksperimentinį, ir profesionalųjį tradicinį. Gyvenimo pilnavertiškumas yra įvairovėje, dėl to jis yra gražus, spalvingas, prasmingas.
K.Jokubavičienė: Prognozės ir perspektyvos yra tokios, kaip ir gyvenimas – nenusakomas ir kiekvieną dieną atnešantis ką nors ar nusinešantis. Kalbant apie LDS Klaipėdos skyrių, dažnai keliama jaunimo stygiaus problema. Tarsi formalus buvimas jaunu, lyg kokia carte blanche, jau iš karto viską išsprendžia. Ne tik amžiuje ir patirtyje, bet ir kūrybiškume, kuris nuo amžiaus nepriklauso, slypi gerų prognozių ir gražių perspektyvų pagrindas. Jei parodoje dalyvauja pusė skyriaus narių, ir šis skaičius, palyginus visas tris parodas, nemažėja, tai irgi geras rodiklis. Reikėtų nerimauti, jei dalyvautų, pvz., penktadalis. Paroda, per atidarymą įvardinta „reliktu, kurio galima pavydėti“, jau turi pagrindus tradicijai. Ateičiai reikėtų galvoti apie parodos rengimo mechanizmo tobulinimą: atranką, jos principus ir kriterijus, kartu svarstyti ir ne LDS narių dalyvavimą parodoje. Net jei paroda ir neatskleidžia absoliučiai visų šiandieninės dailės procesų regione, vieną ryškiausių tendencijų ji atspindi. Reikia tik palinkėti, kad „Vakarų vėjai“ pritrauktų kuo daugiau įvairaus amžiaus žiūrovų, sulauktų vertinimų, nuomonių išsakymų ar susikirtimų – tik taip galima apčiuopti tendencijas ir problemas. Pasak Michael Krüger, galbūt menas yra vienintelė priemonė, galinti mus apsaugoti nuo ekonominių aspektų įsiviešpatavimo mūsų gyvenime.
Klausinėjo Rita Bočiulytė
