Valanda su Turgenevu

Valanda su Turgenevu

Rašytojas Andrejus Turgenevas Klaipėdoje atrodė lengvai sutrikęs. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Gitana Gugevičiūtė

Vasario 23 d. startavusi Baltijos/Vilniaus knygų mugė neaplenkė ir Klaipėdos. Leidykla „Alma littera“ uostamiesčio gyventojams suteikė progą susipažinti su vienu įdomesnių Rusijos rašytojų A. Turgenevu (tikroji pavardė – V. Kuricinas): žurnalistu, literatūros ir meno kritiku, meno parodų kuratoriumi, interneto svetainės „Šiuolaikinė rusų proza su Viačeslavu Kuricinu“ įkūrėju,  Rusijos PEN klubo nariu. Jo romanas „Arkašono mėnuo“, kurį minėtoji leidykla išleido 2005 m. (vertė S. Parulskis), vadinamas erotiniu, konspiraciniu, filosofiniu (teigiama, kad jį apibūdinti galima bet kokiu žodžiu) ir Rusijoje buvo nominuotas Nacionalinio bestselerio premijai.

Labai padoriai vėluojantį autorių atlydėjo vertėja (incognito) ir renginių vedėja Eglė Skrolytė, išsyk šypsena ir nuoširdžiu bendravimu pamėginusi suformuoti šiltą jaukumo ir tarpusavio supratimo atmosferą. Nežinau, kokį skandalistą tikėjosi išvysti žiniasklaidos informuoti klausytojai, tačiau pamatėme 1965 m. gimusį malonų ir gana santūrų vyrą. Kaip vėliau paaiškėjo, saikingai nuoširdų, (savi)ironišką, blaiviai kritišką. Liuciferis neatvyko… Tad štai koks tas V. Kuricinas, pasislėpęs po Turgenevo pavarde!…

„Kodėl Turgenevas, o ne Kuricinas?“, „Kaip autorius pristatytų knygą tiems, kurie jos neskaitė?“, „Kodėl veiksmas vyksta Prancūzijoje, Arkašone?“ – po šiltos sveikinimo aplodismentų bangelės pradėjo „šturmuoti“ autorių Eglė.

Pasirodo, jog knyga turi bendraautorių Konstantiną, kuris parašė vieną dešimtąją ar vieną devintąją romano. Pasirodo, kad su tuo bendraautoriu V. Kuricinas prieš dešimt ar penkiolika metų jau yra drauge sukūręs apsakymą (Borgeso apakimo istorija), pasirašytą irgi A. Turgenevo pseudonimu. Pasirodo, V. Kuricinas A. Turgenevo pavardę pasirinko atsitiktinai, tiesiog dėl savo neišsilavinimo nežinojo, jog tai – žymaus rusų klasiko pavardė. Jeigu būtų žinojęs, tvirtino rašytojas, būtų pasirinkęs neutralesnį pseudonimą (Eglė skuba klausytojus patikinti, kad rašytojas turi puikų humoro jausmą, todėl nebūtina visko, ką jis sako, priimti „už gryną pinigą“)…. Pagrindinis knygos veikėjas – gatvės Šokėjas, pagal žiūrovų užsakymus šokantis scenas iš kino filmų. Retkarčiais už pinigus tenkinantis moteris. Anot autoriaus, ši knyga apie tai, kaip svetimas Vakarų Europai „kūnas“, bando prisitaikyti jos erdvėje… Ir knyga apie meilę… O kodėl Arkašone? Todėl, kad rašytojas ten praleido puikų mėnesį svečiuodamasis bičiulio išsinuomotame namelyje, o grįžęs tiesiog sėdo ir pradėjo rašyti, nors neturėjo jokių sąmoningų kūrybinių sumanymų. Taip, romane aprašytas miestas kažkokių sąsajų su realybe turi (na, kad ir austrės)…

– Kodėl jūsų personažai neturi vardų? Tik pravardes, – teiravosi vakaro vedėja.

– Na, dalis veikėjų knygoje vardus vis dėlto turi… Ir viena pagrindinių knygos veikėjų įpusėjus romanui savo vardą „atskleidžia“… O šiaip vardai yra grynas atsitiktinumas. Tai, jog jums gimus buvo duotas tas ar kitas vardas, galima vadinti atsitiktinumu. Išties vardai rodo, kad mes nežinome, kas esame („Bet juk tikima, kad duotas vardas žmogui suteikia tam tikras savybes, lemtį“, – bandė kontrargumentuoti Eglė, tačiau autorius tęsė savo mintį)… Vardas – ne skola, kurią privalu grąžinti. Reagavimas į vardą – paprasčiausias refleksas. Yra ne lemtis, o programa, kuria žmogus „užsiprogramuoja“ nuteiktas vardo… Manau, kad būtų normalu vieną gyvenimo dalį vadintis vienu vardu, kitą – kitu: jei bent kartą per dešimtį metų pakeistume vardą, tikriausiai gyventume kitaip… Galėtų būti tokia psichoterapinė praktika…

Vakaro metu paaiškėjo, kad autorius nesiruošė rašyti šio romano, o jis ėmė ir „pasirašė“. Sukūręs didžiąją dalį teksto, prikaišiojęs į jį mįslių, kurių nė pats nesuprato, rašytojas pasijuto atsidūręs aklavietėje – niekaip negalėjo nuspręsti, kaip su taip paskirais epizodais pasielgti. Tada ir kreipėsi į Konstantiną – siužeto meistrą. Šis noriai ėmėsi darbo, o jo rezultatas gana netikėtas – teko į romano pasaulį „įvesti“ dar vieną personažą, kurio pradžioje nebuvo ir dėl ko rašytojas labai džiaugėsi. Kalbama apie homoseksualistą.

Rašytojas pripažino, kad romano pabaiga šiek tiek netikusi, o vienintelis neatsakytas ar neaiškus klausimas šiame romane – „su kuria moterimi lieka knygos veikėjas“… „Bet juk tai visada neaišku“, – priduria rašytojas ir nusijuokia su grupele pritariančių žiūrovų.

„Ar rašydamas turėjote adresatą? Kiek tapatinatės su savo pagrindiniu veikėju?“ – formulavo klausimus Eglė.

Rašytojas teigia negalvojęs, kam rašo. Taip, kaip pau-kštelis negalvoja, ką čirškia, taip ir jis sakėsi negalvojęs, ką ir kam rašo. Tačiau statistika tvirtina, kad pagrindinė knygos auditorija – gana jaunos moterys. Autoriui malonu, bet tokio tikslo jis neturėjo… Taip, veikėjas jo paties yra stipriai paveiktas. Labai svarbu parašyti istoriją, matomą kito žmogaus akimis, tačiau rašytojas beveik įsitikinęs, kad jeigu rašys apie kitos lyties, amžiaus, skirtingą gyvenimišką patirtį turintį žmogų, paprasčiausiai jo nesupras… „Ar galima rašyti apie ką nors kitą, o ne apie save?“ – klausia savęs rašytojas. Ir atsako: „Nežinau…“

Eglė įžvelgė dilemą, kurią tenka spręsti pagrindiniam knygos veikėjui: pinigai ar meniniai principai. Tačiau rašytojas teigia niekada nebandęs šių sąvokų vartoti atskirai ir niekada nėra tarp jų rinkęsis – viskas (meilė, kūryba, pinigai) vienoje vietoje ir labai susiję…

„Na, o moterys? Pagrindinis veikėjas labai myli moteris… Kiek jums tai artima?“ – kvočia Eglė.

– Na, ką aš galiu atsakyti į tokį tiesų klausimą. Gyvenime aš neturėjau nė vienos moters. Aš – visiškas impotentas, o knygos veikėjas – tai savotiškas būdas spręsti asmenines problemas… Moterys mane vis dėlto myli…

– Prieš jums atvažiuojant mūsų spauda skelbė, kad esate skandalingas rašytojas…

– Nesuprantu, ką tai reiškia… Aš – taikus, geras, simpatiškas jaunas žmogus… – atrodo, kad nuoširdžiai nusistebėjo rašytojas…

O paskui dar šiek tiek klausimų, kurie rūpėjo žiūrovams:

„Ar realizavote literatūrinio restorano projektą Sankt Peterburge?“ („Taip. Restoranas yra, manęs jame – ne. Vadinasi „Platforma“. Adresas – Nekrasovo g. 40“).

Ar vis dar užsiimate kritika? („Ne. Prieš trejetą metų lioviausi tai daręs. Dirbau dešimt ar penkiolika metų ir manau, kad turiu teisę pailsėti“).

„Ar perskaitėte tikrojo A. Turgenevo kūrybą? Ar jaučiatės esąs jo kūrybinių, programinių nuostatų tęsėjas? (V. Kuricinas vardina įvairias A. Turgenevo gyvenimo detales, taip įrodydamas, kad autorius jam pažįstamas. Programinės nuostatos liko nutylėtos).

„Kokie šiuolaikiniai rusų autoriai patinka?“ (Keletą, nors ir nenoriai, V. Kuricinas vis dėlto pasakė: A. Solženicynas, A. Ivanovas, Sorokinas…).

…Čia įsiterpė įdėmiai visą vakarą autoriaus klausęsis pusamžis vyras – pasveikino A. Turgenevą su „reikšminga“ švente (gal jau kas nors savo laimei užmiršo, kad vasario 23 d. buvo švenčiama Tarybinės armijos diena) ir padovanojo jam savo neseniai pasirodžiusią knygelę „Rossija glazami inostranca“…

Paskui dar keletas klausimų, priekaištai autoriui, kuris „nesusiprotėjo“ į knygų mugę atsivežti savo romano originalo kalba (mat atsirado tokių, kurie skaito tik originalus), dar keli klausimai ir vienas tipiškas, kuriuo būtų galima ir užbaigti vakarėlį („Ką galvojate apie Lietuvą? Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos skaitytojams?“ – paklausė vakaro vedėja, o rašytojas atsakė: „Man patinka tai, kas maža… Iš Maskvos išsikrausčiau į Peterburgą, nes jis mažesnis. Turiu idėją mirti mažoje gyvenvietėje… Čia jauku. Mažos erdvės. Aš tai vertinu… O kokie gali būti palinkėjimai skaitytojams? Skaityti… Tegu skaito!“), tačiau pabaiga kiek kitokia. Autorius, klausytojų prašomas, vis dėlto paskaitė. Tiesa, ne iš savo knygos, o iš pono Aleksandro dovanotosios… Tokį aistringą revoliucingą eilėraštį. Su gana aiškiu santykiu.

P.S. Iš neoficialių šaltinių pasiekė informacija, kad A. Turgenevas po pristatymo buvo lengvai „pašiurpęs“. Ir dėl ne taip jau gausios auditorijos (nors Klaipėdoje trys dešimtys žmonių – labai daug. Tiesiog minia). Ir, matyt, dėl gana neišradingų klausimų… Įmanoma nujausti, kas neįprasta pasirodė rašytojui… Taigi susitikimas Klaipėda – „Skandalingas rašytojas“ baigėsi rezultatu 1:0.

by admin