Variacijos moters tema

Variacijos moters tema

Virginijus VYŠNIAUSKAS

Uostamiesčio Dramos teatre turėjau galimybę net du kartus pažiūrėti naują spektaklį – šiuolaikinio populiaraus Kroatijos dramaturgo Miro Gavrano pjesę „Viskas apie moteris“, pirmąkart pastatytą Lietuvoje.

Spektaklio programėlėje išaukštinti dar gana jauno pjesės autoriaus talentas ir nuopelnai privertė rimtai jais suabejoti, iš arčiau susipažinus su jo kūryba. Pjesei sceninę gyvybę suteikė pirmą kartą Klaipėdos dramos teatre statanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Bet kuriam Lietuvos teatro žinovui jos pristatyti nereikia, o tam, kuriam ji nieko nereiškia, bijau, kad nieko ir nereikš. Apie jos vardo svorį daug ką pasako vien tai, kad ji – ilgametė legendinio Vilniaus Jaunimo teatro vadovė, į Lietuvos teatrą atvedusi gausų talentingų aktorių būrį. Tiesa, pastaruoju metu ji vis rečiau stato spektaklius profesiniuose teatruose ir didesniąją savo kūrybos dalį atiduoda pedagoginiam darbui.

Pastatymas šį kartą pasiglemžė mažąją dramos teatro sceną, ir tai paaiškinama labai paprastai – spektaklyje vaidina tik trys aktorės (Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė). Režisierė perskaitė pjesę ir pasakė (beje, apie tai pareikšdama spaudoje), kad Klaipėdos teatre yra aktorės, kurios gali ją suvaidinti. (Įdomu, kokiame Lietuvos profesiniame teatre nėra tokių aktorių tokiai „šekspyriškai“ dramaturgijai?) Aktorės pačios pasidalino vaidmenis ir jų kūrė net po penkis (už save ir už tas, kurios taip užimtos, tiek daug vaidmenų turi teatre?). Režisierė net nesiryžo nusakyti spektaklio žanrą. Bet kažin, ar kas iš žiūrovų galėtų nusakyti bent jo temą? Jei sakytų, kad spektaklis apie moteris, neapsiriktų…

Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, kad šiame sceniniame darbe nenuginčijamas jį kūrusių žmonių profesionalumas. Tai pasakytina apie spektaklio apipavidalinimą (dailininkai A. Šimonis, J. Rimkutė), taip pat muzikinę dalį (S. Šiaučiulis). Tačiau aktorių sceniniai darbai profesionalumo kartelę verčia gerokai nuleisti žemyn. Manau, tokia sceninio gyvenimo kokybe jos turėtų pasidalinti ir su spektaklio režisiere.

Spektaklis, prasidėjęs žaismingų juodų kamuoliukų potvyniu, iki paties finalo skambina žaidimo stygomis. Tačiau nei aktorių, nei žiūrovų sąmonėje potvynis nevyksta. Akvariuminė juoda erdvė tampa absoliučiai bevandenė aktorių žaidime su dažnai trukčiojančiu siužetu, kur tiek daug vaidmenų persipina vienas su kitu ir visiškai neaišku, kodėl.

Kone visi vaidmenys – charakterinio tipo, tačiau aktorės juos kuria dažniausiai pačiomis paviršutiniškiausiomis priemonėmis, panaudodamos rodymą, atpasakojamąjį veiksmą arba tiesiog karikatūrinius štampus.

Stebint tą pusantros valandos sceninį koliažą, neįmanoma atsakyti į klausimą, kas jas jungia? Kas vienija tuos jų personažus? Nebent priklausomybė moteriškai lyčiai.

Gerąja prasme būtų galima išskirti aktorę V. Leonavičiūtę (Olgos, Motinos, Stelos, Karolinos vaidmenys). Panašu, jei ne jos vaidmenys, spektaklis išvis galėjo subyrėti. Likau nustebęs, kad jos nepaprastas darbas praėjusį sezoną – Motina Mariaus von Mayenburgo pjesėje „Šaltas vaikas“ – nesulaukė rimtesnio kritikų įvertinimo. Būtent jos taupūs charakteriniai štrichai išskyrė šios aktorės vaidmenis ir spektaklyje “Viskas apie moteris”. To negalėčiau pasakyti apie R. Šaltenytės personažus. Gal kiek išskirtinesnė senelė iš prieglaudos. Tuo tarpu aktorės N. Savičenko negelbėjo nei akiniai, nei perukas, nei statiška raiški kalba, vienodai šuoliavusi per visus vaidmenis. Pateisinimu galėtų būti dramaturgija, neleidžianti aktorėms įsibėgėti. Tačiau galutinis rezultatas parodė labai skirtingą jų darbo kokybę.

Patį didžiausią kazusą žiūrovams padovanojo režisierės sukurtas spektaklio finalas, – kai lyg ir iš dangaus nusileidžia rausvu triko vilkinčio, rūsčiai į mus žvelgiančio hemofrodito paveikslas. Šis režisūrinis šuolis galėtų tapti diskusijos objektu kelių universitetų teatrologijos magistrantams arba doktorantams.

by admin