“Varpai” rašomi “ne rašmenimis, o krauju”

Leidiniai

“Varpai” rašomi “ne rašmenimis, o krauju”

Dainius SOBECKIS

Jau kelintus metus iš eilės malonu paimti almanachą “Varpai” į rankas. Jis atspindi ne tik Šiaulių miesto ar krašto literatūrines tendencijas, bet visos Lietuvos, taip pat ir išeivijos. Labai gerai, kad “Varpai” neapsiriboja vien savo krašto literatais. Taip šis almanachas išliekamosios vertės hierarchijoje pakyla aukščiau kitų regioninių almanachų.

Almanachą įvadiniu aktualiu straipsniu pradeda filosofas Arvydas Juozaitis. Nors straipsnio pavadinimas “Rūpintojėlis ir Vytis” iš anksto nenurodo apie ką bus kalbama, tačiau jau perskaičius pirmąją pastraipą viskas tampa aišku: “Prabilęs apie kultūrą, dažniausiai pasijunti išsižiojęs ne vietoje ir ne laiku. Bet trauktis nesirengi ir todėl esi pasirengęs atsiprašyti net už pasaulio nuodėmes – kad tik tave išklausytų. Deja, ne tik okupacijų, bet ir laisvės sąlygomis kalba apie kultūrą visuomet skamba kaip ne laiku ir ne vietoje padarytas akibrokštas” (p. 4).

Poetas Algimantas Baltakis pristato eilėraščių ciklą “Galupio elegijos”, skirtą žuvusio sūnaus Sauliaus atminimui: “Dabar naktis. Lape rikiuoju / Žalius eilėraščio žodžius, / Kurie pražus po Krono kojom / Greičiau nei rašalas išdžius” (p. 17).

Mindaugo Peleckio straipsnyje “Sunkus Jono Meko grįžimas į Lietuvą (1)” jau iš paties pavadinimo tikimasi pirmojo pokalbio su pačiu J. Meku. Tačiau tenka nusivilti. Bet neilgam, nes savo prisiminimais dalijasi Antanas Naujokaitis. Na, o paties Jono Meko minčių gali tekti palūkėti net iki kitų metų, jei ne ilgiau, nes straipsnio autorius nenurodo su kuo bendraus kitame almanacho numeryje.

Almanache spausdinami du Jono Mikelinsko apsakymai: “Fašistės, arba liūdnas valsas” ir “Musmušytė”.

Literatūros istorikas ir tyrinėtojas Leonas Peleckis-Kaktavičius kalbina poetą ir vertėją Vytautą P. Bložę. Pokalbis reikalingas Lietuvos literatūros istoriniam palikimui. Jame atsiskleidžia tai, ką Vytautas P. Bložė veikia šalia eilėraščių rašymo: “Gamta, pasivaikščiojimai ir pabėgiojimai, maudynės kasdien ir plaukiojimas vasarą, muzikavimas sintezatoriumi ar šiaip klavišiniais, kuklus, menkas, vegetariškas maistas, alkoholio ir nikotino nevartojimas, maldos ir Reiki; o kūno ir dvasios pratybos beveik kasdien mažiausiai dvidešimt minučių, daugiausiai – iki keleto valandų, Harė Krišna mantra nuolat, jei tik įmanoma, su džapa ar be jos. Viskas viskas svarbu. Ir niekas, ačiū Dievui, nesvarbu. Viskas – tarsi savaime. Tarsi be mano valios” (p. 44).

Iškart po pokalbio seka nauja Vytauto P. Bložės poema “Hon Sha Ze Sho Nen”, kurioje pasitaiko šiuolaikinio slengo žodžių: “tipo”, “karoče” (p. 52).

Šiame almanacho “Varpai” numeryje svečiuojasi prozininkas, dramaturgas, poetas bei vertėjas Grigorijus Kanovičius. Publikuojamas jo apsakymas “Kamanų žvangesys saulėlydyje”. Taip pat kalbinamas poetas, prozininkas ir vertėjas Rimantas Vanagas. Spausdinama jo dokumentinė apysaka iš anykštėnų šeimos gyvenimo “Nu, Rapoliuk, einam!” Neužmirštama pakalbinti ir poetės, publicistės bei memuaristės Marijos Macijauskienės. Publikuojami jos eilėraščiai. Šiuos rašytojus kalbina L. Peleckis-Kaktavičius.

Savo vietą almanache atranda ir poetas Sigitas Geda: “… kaip gražiai kopūstėliai lingavo, pūtė / vėjas, birželis, o dievo karvelės žygiavo taip gražiai / pagiedodamos: / -Haleliuja jau, haleliuja, bėkit rankelės tekinos, / su jumis bėgs Juozulis, Jėzulis!” (p. 85).

Silvijos Peleckienės noveletėse galima rasti kančios, nuoširdumo, paslapties. Noveletėje “Erezija” paslaptis įvilkta į knygos rūbą: “Gavau naują knygą. Imu ją su nepasitikėjimu. Vartau. Žiūrinėju. Pratinuosi prie jos. Peržiūriu lapus, skyrius, skaitau. Padedu. Tegul sušyla. Paskui vėl paimu. Perverčiu. Ir vėl padedu. Dar ne jos laikas. Palauksiu” (p. 143).

Publikuojamas Juozo Jaro literatūrinis palikimas: pluoštas eilėraščių. Jie dvelkia paprastumu, tačiau tuo ir žavi: “kai vakare / į lovą / pasiguldžiau dieną / jinai man / priminė / nebūk pasiutęs / uždaryk duris / kodėl / paklausiau / o tam / kad jau pro / durų tarpą / matosi / rytojus – / mes skirsimės” (p. 149).

O Vytautui Stulpinui “Šešėlio šešėlis lyg angelas” (p. 153). Ne tik. Ką gi jis sako apie bičių žadinimą, beje, taip vadinasi ir pats eilėraštis: “Tik pamanykit: snieguose / Segioti skalbinius / Ir palikti juos plaikstytis, / Kol suskambės” (p. 157).

Taip pat reikėtų paminėti ir tris almanacho debiutantus: Daiva Molytė-Lukauskienė: “Nuleidus žaliuzes / Uždengiami langai / Susitikimas lieka ten / Už stiklo / Aistros nėra / Sutramdytų šilkų / Šlamėjimas / Tik fotografijos / Skirtinguose albumuose” (p. 160); Dalia Tamošauskaitė: “pirštai apsitrauks sausa žieve” (p. 167); ir Clandestinus: “aš mirksniui buvau numestas būtent tenai, / kur mano vardas / buvo tik tik įrašytas į Knygą… / Ir mes buvome trise… / kaip Dievas trivienis” (p. 175). Visi šio numerio debiutantai, kad ir kaip būtų keista, o gal ir visai nekeista, iš Vakarų Lietuvos: Nidos, Skuodo ir Klaipėdos.

Iš likusių publikacijų išskirtinio dėmesio verta Rimvydo Šilbajorio “Vaikystė tarp mirties ir pasakos”, kurioje aptariama Leonardo Gutausko knyga vaikams “Kam katinui ūsai?” Pradėję šią knygą skaityti “greit suprantam, kad prieš mus sukurtas pasaulis, kuris randasi savitoj emocinėj erdvėj, svajonėj, fantazijoj, pasaulio-pasakos pajutime” (p. 184). Perskaičius šią R. Šilbajorio knygos įžvalgą, kyla noras tiesiog čiupti L. Gutausko knygą, nežiūrint į tai, kad ji parašyta vaikams, ir perskaityti.

Pabaigai labai tinka Arvydo Juozaičio žodžiai iš straipsnio “Rūpintojėlis ir Vytis”, adresuoti almanachui “Varpai”:

“Varpai” – vienas iš lietuviškų kultūrinio intelekto želmenų, kurie palaiko tradicinį ir gyvybingą požiūrį į bendruomenę. Kartu su kitais retais žurnalais bei almanachais jie yra Lietuvos tapatybės balsai. Tokių leidinių istorija rašoma ne rašmenimis, o krauju. Raudonieji kraujo kūneliai liudija kokybę, ir tai – leidėjų aistra” (p. 9).

by admin