Veidrodis mus stebi
Darius Vaičekauskas
Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta šiuolaikinio švedų menininko Mikaelio Lundbergo fotografijų paroda “Veidrodis tarp mūsų”.
 |
| Žmonės M.Lundbergo kiek miglotose ir poetiškose nuotraukose gyvena savo anonimiškus gyvenimus, į kuriuos mes dirsčiojame, stebime, šnipinėjame… |
Šiuolaikinio meno intriga
Šiuolaikinio meno kūriniai statistiniam Lietuvos gyventojui – dar sunkiai suvokiamas, dažnai keliantis prieštaringas reakcijas bei pasipriešinimą, naujoviškas kultūrinis reiškinys. Tokie kūriniai reikalauja žiūrovo betarpiškos integracijos, žinių, asmeninių interpretacijų, įžvalgų bei mąstymo. Tai nėra tradicinis meno kūrinys, kai aiškus formalus formatas, nesunkiai suvokiamas siužetas, spalvų ar formos deriniai. Belieka mėgautis estetika ir laukti mistiškojo katarsio. Šiuolaikinio meno kūriniai dažnai koduoja savyje socialinius naratyvus, žaidžia egzistencialistinėmis idėjomis, reikalauja slepiamų prasmių intelektualinio dekodavimo bei aktyvesnės žiūrovo pozicijos ar opozicijos suvokiant kūrinius.
M.Lundbergas Klaipėdoje savo kūrybą pristato jau antrą kartą. 2004 metais vykusiame tarptautiniame modernaus meno festivalyje „Seas“ kartu su Italijos menininku Deividu Grasiu pristatė vizualinę garsinę instaliaciją “Avcom” Klaipėdos pilies bokšte.
M.Lundbergas žinomas ne tik Europoje, bet ir už Atlanto, dažnai atstovaujantis Švedijai įvairiose tarptautinėse šiuolaikinio meno bienalėse, festivaliuose. Klaipėdos dailės parodų rūmuose autorius pristato du kūrinius. Fotografijų ciklas “Veidrodis tarp mūsų” sukurtas 2005 metais – naujausias autoriaus kūrinys. Antrasis darbas “Lifetimer” sukurtas 1995-aisiais. Nors kūrinius ir skiria dešimties metų kūrybos laikotarpis, jie puikiai papildo vienas kitą bei suteikia galimybę išsamiau paanalizuoti M.Lundbergo kūrybą. Abu kūriniai į Klaipėdą atkeliavo iš tarptautinės šiuolaikinio meno bienalės Tiranoje (Albanija), kurioje M.Lundbergas atstovavo Švedijos šiuolaikinam menui.
Kodėl žiūrime realybės šou?
Švedė humanitarinių mokslų daktarė, Siodertiorno aukštosios mokyklos dėstytoja Klaudija Lindon apie abu M.Lundbergo kūrinius rašė: “Savo kūriniu „Veidrodis tarp mūsų“ M.Lundbergas patenka į dabartines diskusijas apie mūsų laikų vojeristinius ir ekshibicionistinius troškimus. Troškimai, kurie yra kultūroje įvairiais lygiais, bet aiškiausiai pasireiškia žiniasklaidoje, kur taip pat tampa akivaizdu, kad žiūrovas ir ekshibicionistas gyvena intymioje simbiozėje. Be žiūrovų namie ant sofų nebūtų realybės šou ir atvirkščiai.
Ir vojerizmas, ir ekshibicionizmas yra moksliniai seksualinio iškrypimo terminai, kai iškrypėlis mėgaujasi pačiu žiūrėjimo aktu arba kam nors pasirodydamas. Būtent tai ir sukelia pasitenkinimą, iškrypėliui nebūtinas seksualinis kontaktas su tuo, į kurį jis žiūri/ kuris į jį žiūri. Medicininis apibrėžimas suteikia žodžiams tam tikrą atspalvį, tai tarsi kutenimas, kuris prilimpa prie žodžių, kai mes juos vartojam. Kai žodžiai vartojami platesne ir labiau metaforiška reikšme, vis tiek išlieka erotinė konotacija, kuri pažymi, kad mes vis dar kalbame apie troškimą, jei ne apie seksualinį nukrypimą.
Taip pat svarbu nepamiršti ir medicininio termino, nes jis rodo, kad galima nubrėžti ribą tarp „normalaus“ ir „iškrypėliško“ stebėjimo. Bet kaip iš tikrųjų žinoti, kurioje ribos pusėje mes esame?
Kad tai yra pažadas duoti galimybę pamatyti seksą, o iš to kyla susidomėjimas tokiais realybės šou kaip „Big brother“ arba „Paradise hotel“, akivaizdžiai parodo būdas, kaip tokie serialai pristatomi, o po to stebimi vakarinės spaudos. Bet yra ir kiti realybės šou bei tikrove paremtos pokalbių programos arba dokumentiniai filmai apie ligonines arba policijos darbą, kur daugiausia dėmesio skiriama žmonių problemoms ir kančioms. Vojeristinis žiūrovas ieško ne sekso, o tam tikro jausmingumo, kurį jis godžiai stebi. Lygiai taip pat kažin ar žmonės patiria erotinį susijaudinimą, televizijoje pasakodami apie savo santuokines problemas arba nesusiklosčiusius santykius su vaikais. Turi būti kažkoks pasitenkinimas, kitu atveju žmonės to nedarytų.“
Apnuogina gyvenimą
K.Lindon pastebi, kad, „abiejuose kūriniuose M.Lundbergas klausia savęs: „Kas yra gyvenimas?“ Atsakymas krypsta į patį laiką kaip „Lifetimer“ arba į tas schemas, kurias mūsų gyvenimas sukuria per laiką, kaip „Lifeline“. Kūrinys dalyvauja ekshibicionistinėje dramaturgijoje, nes savo gyvenimo apnuoginimas yra „Lifetimer“ centre. „Lifetimer“ greitai bėgantys skaičiai gali pasakoti apie Lundbergo gyvenimą, bet šis kūrinys taip pat skaudžiai akivaizdžiai parodo, kad ir mano laikas trumpėja kiekvieną akimirką. Tokiu būdu parodytos nuosavo nepakartojamo likimo dalelytės įgauna apibendrintą reikšmę. Nes ką mes pamatome, kai atskleidžiama tai, kas labiausiai asmeniška? Ogi tai, kas labiausiai bendra.“
Kritikės nuomone, „žingsnis nuo šio ekshibicionistinio meno iki vojeristinio iš tikrųjų yra visai logiškas. Erotinėje situacijoje ekshibicionistas ir žiūrovas susitinka retai, tačiau mūsų žiniasklaidos visuomenėje jie yra sąlyga vienas kitam. Tyrinėti vojeristinę poziciją – poreikį stebėti – reiškia toliau analizuoti klausimą „Kas yra gyvenimas?“ Savo naujuoju kūriniu „Veidrodis tarp mūsų“ M.Lundbergas pakeičia vietą šioje schemoje ir tampa paslaptingu stebėtoju. Tai žymiai nuodėmingesnė ir gėdingesnė pozicija, kurios būtina sąlyga yra tamsa. Apsinuoginimas yra kiekvieno asmeninis reikalas, bet žiūrėti į kitus, kurie apie tai nežino, yra visai kitas dalykas. Taigi šis kūrinys susijęs su tamsiais paribiais – tiek su savųjų troškimų, tiek su įstatymo.“
Kviečia prie žiūrono
Kūrinio „Veidrodis tarp mūsų“ nuotraukos padarytos vakare, miesto aplinkoje, su teleoptika. „Efektas tame, kad mes žvelgiame per žmonių langus, patys likdami nepastebėti, – teigia K.Lindon. – Būdu, kuriuo padarytos šios nuotraukos, M.Lundbergas kviečia mus pasidalinti su juo vieta tamsoje prie žiūrono. Taip, jis. Nes, žinoma, jis yra vojeristas. Pasakyk „voyeur“ ir pirmoji prieš mus iškilusi nuotrauka bus vyras, kuris slapčia stebi moterį. Tačiau už šios paprastos klišės taip pat yra mūsų kultūros apsėdimas, kad žvilgsnis – tai aktyvumas, ta pati kultūra, kuri visomis formomis aktyvumą koduoja kaip vyriškumą, o pasyvumą kaip moteriškumą.“
K.Lindon įsitikinimu, vojeristinės fotografijos, tokios, kaip M.Lundbergo, užima poziciją, kuri keistu būdu yra ir aktyvi, ir pasyvi. „Viena vertus, ji yra slapta, sėlinanti ir nematoma, tamsoje fotoaparatas laukia veiksmo antroje gatvės pusėje… Kita vertus, kameros žvilgsnis susiranda šiuos nieko nežinančius žmones, mato, stebi, apipjausto, nustato ir suvartoja juos savo žvilgsniu, o jie nieko nenujaučia, – svarsto kritikė. – Šiame kūrinyje yra agresyvumo dozė, tai, kas skiria jį nuo daugelio kitų M.Lundbergo kūrinių, bet ji taip pat jį užaštrina. Pasisavinti kažkieno, nieko nežinančio, atvaizdą yra agresija, kurią galbūt galima atleisti. Bet ta įdomesnė agresija kalba apie tai, kad kūrinys mane, kaip stebėtoją, priverčia tapti dalinai atsakingą už šį vojeristinį veiksmą. Neįmanoma stebėti kūrinio ir išlikti nekaltam. Kaip ir kūriniuose „Lifetimer“ ir „Lifeline“, „Veidrodis tarp mūsų“ įspūdis nedelsiant atšoka į mus pačius, pagautus viduryje paties vojeristinio akto. Įdomūs ne patys autoriai nuotraukose, ar ką jie daro. Žmonės šiose kiek miglotose ir poetiškose nuotraukose gyvena savo anonimiškus gyvenimus, pagauti situacijose, kurios būdamos be savo konteksto iš tikrųjų pasako mums labai mažai. Čia nėra ką atskleisti, nėra jokių paslapčių. Čia svarbiausia žiūrėjimas, stebėjimas, šnipinėjimas ir dirsčiojimas.
Savo kūriniu „Veidrodis tarp mūsų“ M.Lundbergas atkreipia mūsų dėmesį į mūsų pačių ir kultūros vojeristinius troškimus. „Voyeur“ pozicija taip pat leidžia šiandien ypač aktualius klausimus apie identitetą, valdžią ir kontrolę. Kaip tik tada, kai mes manėme esantys nekalti, pasyvūs vartotojai, sužinome, kaip mūsų žvilgsnis padaro mus aktyviais dalyviais procese, kuris be mūsų galbūt atrodytų kitaip. Nuotraukoje su pagyvenusiu vyru, kuris žvelgia į tamsą per langą, susiduria aktyvumas ir pasyvumas toje pačioje erdvėje: nežinodamas, kad yra stebimas, jis žvelgia į tamsą – į mus?! Mūsų aktyvus veiksmas – stebėjimas, tuo pačiu metu mes visada jau esame stebimi, pasyvūs objektai kažkieno kito žvilgsnyje. Stebėjimo choreografija yra amžinas ratas.”
