Venecijos bienalė: visi kuria po pasaulį
Ignas Kazakevičius
Bienalė tebevyksta. 53-ioji tarptautinė Venecijos bienalė, pasivadinusi „Kuriant pasaulius“, išties juos kūrė. O šie meno pasauliai kūrė miestą.
Vieno recepto nėra
Visas miestas nusėtas erdvėmis, kuriose tarpsta, būna ir gyvena menas. Dailės renginius miestas pasitinka kas dveji metai. Nepamirškime, kad Venecijoje vyksta analogiški teatro, šiuolaikinio šokio, muzikos, architektūros renginiai. Pagrindinės parodos ir jų kūriniai tradiciškai išdėstyti vadinamuosiuose Giardini (soduose) ir Arsenale. Pastarojo erdvių kompleksas suformuotas XIV–XVI a., o sodų meno buveinės susiformavo XX a., paviljonai pastatyti įvairiu metu čia dalyvavusių šalių. 29 plius generalinis bienalės paviljonas, kuris tapo informaciniu centru, kavine ir kt.
Tačiau bendrą bienalės stebėjimo taktiką sunku pasirinkti, nes šalys prisistato ne tik pagrindinėse erdvėse, bet ir visame mieste, kuriame pažirusios ir lydinčios, ir atskirų menininkų grupių, ir pavienių autorių, kuriuos delegavo šalys, ir tų, kuriuos pakvietė pati bienalė, parodos. Vieno recepto meno pažinimui nėra. Neretai pavienininkas ar kokia tolima tolima šalis (Pietų Korėja) intriguoja labiau nei potencialūs meno oligarchai (JAV, Vokietija).
Jeigu neperskaitytum stendų, neatskirtum, ar tai yra nacionalinis atstovavimas, ar kuri nors lydinti paroda. Kokybės, meninės intrigos atžvilgiu viską įmanoma sustatyti į vieną gretą. Be abejonės, labai skiriasi Artimųjų Rytų (Afganistanas, Iranas, Pakistanas), Azerbaidžano, Armėnijos ir Vakarų Europos menas. Pirmasis labiau tradiciškas ir forma, ir turiniu – skulptūros, paveikslai pabrėžia nacionalinį ar regioninį charakterį. O Gruzijos ir Estijos parodos bent jau vizualiai atrodo panašios (nes politizuotos?).
Alpės. Durys atsidaro
Lėktuvas. Alpės. Bergamo. Durys atsidaro. Karšto oro antausis. 15 minučių. Ir tave čiupinėja 35 laipsnių karštis. Ir pajūrio drėgmė, dėl kurios tarsi nejauti, ar esi šlapias nuo vandens, į kurį ką tik įkišai galvą, ar nuo atmosferos. Mintis gelbsti tik vandens fontanėliai gatvėse, šlapi marškinėliai ir kondicionieriai bei surastas „savas“ bičas su kateriu, kuris nekomercinėmis kainomis pasiruošęs nugabenti į bet kurią vietą. Menu, jis pasirodė kaip mitinis pusdievis tuomet, kai apėjęs Giardini ir dar 17 tūkst. kvadratinių metrų Arsenalo teritorijos, pasitikau neišvengiamą vandens kliūtį, o kitoje pusėje spalvingai plevėsavo plakatai, ironiškai primenantys – Ars longa, žmogau. Nuvijęs įkyrią idėją perplaukti kanalą, pamojavau pro šalį išdidžiai plaukiančiam būsimam bičiuliui. Vėliau jo padedamam pavyko pasiekti Žilviną Kempiną, kurio „rūmai“ buvo kitame miesto gale. Dar gelbėjo ankstyvo ryto romantika, kai bunda tikroji neturistinė Venecija – su savo bandelėmis, mėsos parduotuvėlėmis, kavinukėmis ir viską išmanančiais vietiniais.
Išsigelbėjimas nuo saulės strėlių laukia ir siaurose gatvėse. Gerai pasirinkęs maršrutą gali sėlinti jomis vaikydamasis šešėlius. Vanduo, vanduo ir dar kartą vanduo. Štai kas aktualiausia aklimatizuojantis, ir štai kas galėtų būti paveikiausia kuriant socialinius menus. Vanduo. Amžinybė. Brolybė. Paradoksalu ar ne, tačiau menas tapo Venecijos gyvybės šaltiniu.
Nemaža butų, kuriuose negyvenama, arba juos nupirkusios viso pasaulio žvaigždės, ir juose gyvenama retai. Nuoma, komercija, veiznis, pinigai. Tikrosios miestą įkūnijančios gyventojų gyvenimo autentikos nėra, o ritmas, šurmulys, kurį girdime, nėra tikras. Buvę rūmai, kai kurios bažnyčios tapo organizacijomis, atliekančiomis kokias nors visuomenines funkcijas. Tiesa, jų architektūra supina laiką, nuo gotikos iki baroko čia – vienas žingsnis.
Naktį tysau ant marmurinių n-tosios bažnyčios laiptelių. Kojos laimėjo. Nugara dėkoja už galimybę išsitiesti karštą žvaigždėtą naktį ir stebeilytis į turistų tuntus, kurie, atrodo, neužmiega ir kutena nakties padus, kad ta svilinanti dangaus akis neužsimerktų. Turistai, turistai, srautai, minios ir XVa. marmuras, ir svaiginantis baltumas, ir visi jo atspalviai, ir žalsvai melsva jūros faktūra atsibosta po 15 minučių. Na, gražu ir tiek.
O menas savimi abejoti neleidžia. Patinka jis ar ne, tačiau jis pakankamai tolerantiškas ir nėra vienpusiškas. Jo paprasčiausiai daug. Labai daug. Įspūdžius susirinkinėji iš detalių, nepatingėjęs pasišlaistyti po užkaborius.
Liūtai, kobros ir veidrodžiai
Todėl Giardini ir Arsenalui skyriau dieną, o visoms kitoms erdvėms – pusantros.
Vienas iš rugpjūčio pabaigos minusų – nemažai instaliacijų, videomeno, dar kažkokių mechanizmų neveikė. Ir prižiūrėtojams, tiesą sakant, buvo nusispjaut, kad kenčia kūrinio idėja. O kaip nuolankiam spoksotojui suprasti, kodėl tas ar anas agregatas buvo reikalingas? Skaitai koncepcijas. Ar tikrai jos padeda siekiant įvertinti meno prasmę ir kokybę? Jeigu atvirai, visą Venecijos bienalę, t.y. tiek, kiek jos teko matyti, skirstyčiau į dvi kategorijas – vizualus planas ir koncepcinis. Tai neturėtų stebinti skaitytojų, mat Lietuvoje šiųdviejų polių adeptai plakasi iš paskutiniųjų. Skirtumas tarp Lietuvos ir pasaulio pagrindinis – vizualika užsienyje nėra daroma vien dėl vizualikos. Ji konceptuali, net jei yra daroma dėl intrigos ar įspūdžio.
Antai gerai žinomas italas Michelangelo’as Pistoleto’as ir jo skaldytų didžiulių veidrodžių serija. Prabangiai įrėminti, grandioziniai formatai ir su ne mažesniu užmoju išdaužyti. Kompoziciškai tiksliai, idėjiškai taikliai. Turbūt ne vienas klausė savęs, „tai kiekgi tai kainavo?..“. Žudyti prabangą yra prabangus malonumas.
Specialiuoju memorialiniu prizu apdovanota brazilė Lygia Pape (1927–2004) taip pat kanonizuoja prabangą. Aukso siūlais austi pro ertmes tamsioje patalpoje „sklindantys“ šviesos pluoštai yra pakankamai įspūdingi, tačiau išlieka statiški, labiau lygintini su a la bažnytiniu menu nei šiuolaikine estetika.
Švedė Nathalie Djurberg neatsitiktinai pelnė jauniems menininkams skiriamą „Sidabrinį liūtą“. Jos „Eksperimentas“ – ir konceptualus, ir labai vizualus, fiziškai apčiuopiamas, šiurpus, išraiškos priemonės tarpusavyje suderintos. Silikoniniai gėlių muliažai tarpsta tamsioje salėje, tarp jų vaikšto žmonės ir stebi animaciją, kurioje panaudoti tie patys objektai, ir iš šių alegorijų išaugę besiporuojantys personažai. Siurrealizmas. Tačiau įdomu tai, kad patys objektai, kuriant meninį užtaisą, dalyvauja iš karto keliuose planuose. Kitaip tariant, menininkė poveikiui išgauti panaudojo begalę galimybių – ir garsą, ir vaizdą, ir kinetiką.
Kitas variantas – „Auksinio liūto“ už viso gyvenimo nuopelnus laureatė, viena iš konceptualiojo meno pradinininkių – Yoko Ono. Yoko kūrinys – tiesiog tekstai, dienoraštis. Jis patraukė dėmesį lakoniškumu ir aforizmais. Kad čia būtent mielos japonės tekstai, supratau vėliau, perskaitęs konceptą. Klasikinis pavyzdys, kad brendas nebūtinas, jei meno kūrinys paveikus, nors jis ir tekstinis, t.y. nėra ypač vizualus, nebent kompoziciškai. Yoko eilės – tai pasaulio impresionistinės sandaros krisleliai, bet paskaninti giliai japoniška pasaulio suvokimo instrukcija, kaip, tarkime, atsiriekti gabalėlį saulės. Na, tokia meno demistifikacija. Nors, prisipažįstu, man labiau patinka mistifikuoti menai, kai menas atlieka tam tikrą misiją, jaudina, sutaiko, išskiria, verčia mylėti ir neapkęsti. T.y. mane erzina tai, kas net nuobodulio nesukelia. Tarkime, nemažai vadinamųjų konceptualių kūrinių primena laikraščius. Kūrinius tenka skaityti kaip informaciją, kurią ir taip galima perskaityti bet kur, pavyzdžiui, toje pačioje spaudoje. Kam tada visas emigracijos, imigracijos, dar kažkokių pritemptų socialinių problemų perfrazavimą pateikinėti menu?
Štai Kipro pavyzdys. Na, šalis tikrai turi problemų. Ji padalyta tarp turkų ir kipriečių-graikų. Kipro respublikos projektas bazavosi ant priežasties ir pasekmės postamento. T.y., jei pajudini viena ir tikiesi tam tikro rezultato, niekada negali būti tikras, ką gausi. Projektas pasakoja: „Kažkada iš šiaurinės dalies – užimtos turkų, į rytinę buvo pervežta nemažai palmių, siekiant suteikti egzotikos šiai teritorijai. Vėliau ėmė sklisti gandai, kad su šių palmių šaknimis buvo pervežta daug kobrų kiaušinių, kurios vėliau išsilukštenusios okupavo vietoves“. Dovana tapo savotišku Trojos arkliu. Apie tai ši istorija. Kipro salė buvo išklijuota palmių nuotraukomis su darbų ir jų migracijos instrukcijomis, o stikline siena atitvertame kambarėlyje buvo galima matyti kaljaną rūkantį gyvačių kerėtoją ir indą, kuriame laikoma kobrą. Tokių, vos ne pažodžiui, laikraštiškai iliustruojančių kažkokią gelminę koncepciją projektų bienalėje labai daug.
Pagrindinėse erdvėse
Šalys prisistatė 190 paviljonų. Tai pakankamai daug, dar pridėkime jų išmėtymą. Trumpai – apie labiausia įsiminusius pagrindinių erdvių gyventojus ir, be abejonės, baltijiečius.
Australija. Mad maxo filmo herojaus motyvai, motociklas, ekvilibristiškos klajonės per neapgyventus rajonus, kažkieno parmuštos kengūros pernešimas į kitą kelio pusę, raudonos tolimo žemyno kelio dulkės. Egzotika ir nieko rimta. Kengūros tik gaila.
Brazilija driokstelėjo spalvinėmis papliūpomis ir dideliais tapybos formatais.
Čilės menininkas Ivanas Navaro’as pristatė objektų seriją „Slenkstis“ arba, kitaip tariant, mirties eilė, veidrodžiais ir neonais sukurdamas pakankamai įspūdingą mirties altorių, kolumbariumų seką.
Danija + Suomija + Norvegija + Švedija pateikė bendrą projektą „Kolekcininkai”. Paviljonas įrengtas kaip privatus butas, tarsi pati savaime kolekcionuojanti subjektyvias kultūrines, seksualines, dvasines problemas erdvė, kuri atspindi „buvusių“ gyventojų esmę, ja reprezentuodama minėtas šalis. Nominacija „Curating Worlds“ – t.y. už pasaulių kuravimą. Dalyvavo 24 menininkai. Jie ir sukolekcionavo meną ir dizainą, subūrė jį aplink žmogiškąsias aistras. Na, kaip gyvenime. Mes ir mūsų sukurtos erdvės, jose bandome slėptis, gyventi ar negyventi. Kontroversiškas reikalas. Neįtikina.
„Auksiniu liūtu” geriausiam autoriui įvertintas Vokietijos atstovas Tobias Rehbergeris. Domestikacija, biurizacija, viešosios erdvės projektas įrengtas centriniame Venecijos paviljone. Nežinojęs neatskirtum, kad esi meno kūrinyje. Šiaip marga, kamufliažinė erdvė.
Egipto paviljone bandyta sumoderninti nuo amžių amžinųjų statišką egiptietiško meno tradiciją. Matytą vaizdą apibūdinčiau kaip nesėkmingai perkrautą. Nors gal ir neblogai pagautos dvasingos formos tų iš palmių lapų vytų mumijų, kurios kelia šiokią tokią pagarbą. Tačiau jos beviltiškai miksuojamos su kito menininko naivia, kas kad didelio formato tapyba.
Japonija išsiskyrė visai nejaponišku menu. Didelio formato fotografijose sukergtos keturių amžiaus periodų moterų kūno dalys. Nuo jaunos gležnos mergaitės iki šlykščios senės. Kiekvienoje fotografijoje – pakankama dozė natūralaus žydinčios sakūros grožio ir seno kūno šlykštumo.
Meniška makalynė
Italija. 22 autoriai. Meniška makalynė. Specialiai šiuolaikiniam Italijos menui pastatytas paviljonas. Remiamasi 1909-aisiais ir itališkojo futurizmo manifestu, kuris anuomet teoriškai pagrindė avangardinius eksperimentus visose srityse, leido naudotis visomis medžiagomis. Šiuolaikinis menas toks pat, todėl Italijos paviljone galima pamatyti ir transavangardo klasiko Sandro Chia tapybą, ir išskirtinai šiuolaikinius autorius, pakankamai lanksčiai panaudojančius futurizmą. Bertozzi & Cassoni mėgaujasi daiktų sankaupomis, į aibę dėžučių sudėję aibę fajansinių mažų skulptūrėlių. Tai ištisa klasikos armija su dievuliais, dovydais, marijomis etc… žuvimis, lytiniais organais. Pateikimas geras. Provokuojantis, bet ne per daug. Sąmonės nedeformuoja, akims pramoga. Nicola’s Bolla „Orfėjaus svajonėje“ kristalais papuošė sceninius mikrofonus, kurie atrodo itin iššaukiančiai tirštoje paviljono tamsoje sykiu su Martco Lodola’os neoninėmis skulptūromis. Neofuturopop. Ir gražu, ir spalvinga. Ir puiku, ir gražu. Taip turbūt pasakytų italai.
Lenkija. Autorius Kzystofas Wodiczko. Projektas „Svečiai”. Videoprojekcija iš visų pusių. Regisi, kad būsite patekęs į bažnyčią, pro kurios langus matote iš kitos pusės juos valantį žmogų. Tačiau viskas lyg pro rūką, detales įžiūrėti sunku. Projekto idėja – imigrantai, kurie net turėdami naujus namus juose visada lieka amžinaisiais svečiais. Estetikos ir politikos jungtis.
Kinija. Šios šalies meną lengva supainioti su bet kurios kitos. Tendencijos – tarptautinės, įtakos – taip pat, norai – globalūs. Kinija reflektuoja visą pasaulį ir save projektuoja į jį. Nepamiršta ir etnoso. Jo lyg prieskonių – kiekviename darbe. Žymu dėmesys detalėms, Regis, kinams svarbu pamatyti kažką labai svarbaus mažuose daiktuose. Kinų autoriai stengiasi panaudoti daug išraiškos metodų. Ir jų labai daug. Ir kinų, ir jų metodų.
Čekija ir Slovakija. „Kilpa“. Autorius Romanas Ondakas bandė reflektuoti meno erdves supančią aplinką, žmogų supančią meno aplinką ir pan. Todėl atsižvelgė į aplink paviljoną esančius medžius, krūmus etc. Ir autentiškus jų dublikatus pasodino paviljono viduje. Kitaip tariant, įėjęs žiūrovas nesupranta, kur jis yra, – išorėje ar interjere, ir kur dingo menininkų darbai. O kadangi naujai pasodintų krūmų niekas nelaistė, tai atrodo jie gana skurdžiai. Bet triukas įspūdį paliko ne man vienam.
Daro įspūdį
Rusijos paviljone atkreipiau dėmesį į Andrejaus Molodkino kūrinį „Raudona ir Juoda“. Tuščiavidurėse nikių skulptūrėlėse nuolat varinėjamas „kraujas“ ir „nafta“, o vaizdas padidintas ir projektuojamas ant sienos. Įspūdis neblogas, idėja aiški, patys pasvarstykite, kas yra pergalė ir kokia jos kaina? Gaila, kad visumą griauna ant žemės išmėtyta daugybė aparatūros (siurbliai, laidai, etc…).
Ispanijos paviljone eksponuojama Miquelio Barcelo faktūrinė tapyba ir objektinė keramika. Pastaroji ypač įdomi, suformuota iš didžiulės masės, ekspresyviai drėbta į krūvas ir formuota rankomis, stengiantis suteikti jai senovinių urvinių piešinių kolorito, imituoti tik ką prabėgusios gyvulių bandos pėdsakus. Tapyba – vėlgi paremta išimtinai laukinės gamtos motyvais. Jos stiprioji pusė – nepaprastai gerai suvaldytos dažų masės slinktys, faktūros, kauburiai.
„Auksinį liūtą” nacionaliniame lygmenyje pelnė JAV klasikas Bruce’as Naumanas. Eksponuojami kūriniai nuo 1967-ųjų iki 2009 m. Tai ir tekstiniai-neoniniai kūriniai, ir fontanas iš žmonių galvų, bronzinės rankų išliejos, ir kraupi karuselė iš nudirtų gyvūnų silikoninių išliejų. Toks fiziologinis menas abejingų nepalieka. Vieniems šlykštu, bet visiems daro įspūdį.
Individualiai dalyvaujantis menininkas iš Kinijos Chu Yun parodoje „Žvaigždynas“ savo visatą sukonstravo iš daugybės tamsiame kambaryje sudėliotų buitinių prietaisų – faksų, magnetofonų, šaldytuvų, kompiuterių, televizorių… Aklinoje tamsoje apie žmogiškąjį būties trapumą realiai išmirksi jų sensorių švieselės. Šekit jums Grįžulo Ratus virtuvėje ir Kasiopėją tualete.
Neprastas ir tos pačios kategorijos italės Laros Favaretto kūrinys. Pačiuose Giardini ji sukūrė personalinę gamtą – pelkę. Su varlėmis, pūvančiais maurais, akivarais. Prašyte prašosi nudrenuojama. Tačiau mano performansą sustabdė griežtas apsauginės žvilgsnis. Matyt, ne vienas jau anksčiau yra taikęsis.
Įdomi šiuolaikinio stiklo paroda „Glass stress“. Šis lydintis renginys, be stiklinių inovacijų, pritraukia dėmesį ir vardais, žymių menininkų eksperimentais su stiklu. Arman, Jan Fabre, Lucio Fontana, Jean Arp ir kiti. Čia yra ir siurrealistinių formų, ir ryškių, ir pastelinių spalvų, ir veidrodinių atšvaitų, ir instaliacijų, ir neonų, ir daiktų imitacijų. Vis dėlto įdomiausias konceptualizmo tėvo Josepho Kosutho kūrinys „Du metrai bet kurio stiklo, kurį galima pastatyti prie bet kurios sienos“. Realiai regime tiesiog į sieną atremtą stiklo plokštę. Įtariu, kad šis kūrinys su stiklo menu nieko bendra neturi, tiesiog tinkama medžiaga pasipainiojo po ranka. Bet stiklo meno evoliucijai toks „pokštas“ balų prideda.
Estija, Latvija, Lietuva
Trys šalys. Trys istorijos. Estai eksploatuoja politines aktualijas – bronzinį kareivį, latviai – socialines, apie žmones ir laiką, o lietuviai – dvasines, apie mus laike.
Latvijos pora Evelina Deičmanė ir Mikas Mitrikevicis nuolat dalyvauja tarptautinio lygio parodose. Evelina šį kartą pasakoja liūdną egzistencinę istoriją „Sielvarto sezonas“. Objektai ir videoinstaliacija byloja apie išlikimą ir energetinius mainus skirtinguose parametruose. Stebėdami, kiek energijos reikia norint išlikti atšiauriomis sąlygomis (performeriai užkasti sniege sulig kaklu), žiūrovai girdi jų širdies dūžius, mato Sizifo darbą lipdant ir stumiant už save didesnius sniego kamuolius… etc. Mikas taip pat konstruoja alegorijas, tik apčiuopiamiau, jo story primena uždarą sukonstruotą ekologinę sistemą, kuri gyvena savo idealizuotą gyvenimą. Gaila, kad ne visi agregatai latviškame paviljone veikė, nors nemanau, kad tai būtų suteikę kūriniams daugiau išraiškos.
Estiška istorija ataidi nesenais įvykiais. Vienoje salėje filmuotos riaušės Taline atgaivina po įvairių matytų romantiškų ir superkonceptualių vaizdų. Estės Kristinos Norman projektas „Po-Karo“ primena, kad karas baigėsi, tačiau konfliktas tęsiasi, jį generuoja mūsų atmintis. Kitoje jos projekcijoje matome, kaip autorė pagamina bronzinio kareivio muliažą ir bando jį prakišti visuomenei. Menininkė sulaikoma policijos. Aistrų objektas, kurį kai kurie miestiečiai palaiko rekonkista, konfiskuojamas. Koncepcinis tikslas pasiektas, nors vizualiai projektas nuobodokas.
Lietuvis Ž.Kempinas – vienas įdomiausių parodoje matytų autorių. Iš magnetofono juostelių sukurtas objektas „Tube“, kurio pavadinimas galėtų būti verčiamas ir kaip vamzdis, ir kaip aliuzija į youtube, ar metro. Informacija. Komunikacija. Optiškai ir fiziškai paslanki kūrinio konstrukcija leidžia žiūrovui vienu metu ir būti objekte, ir matyti kiaurai, justi oro vibracijas. Poveikis skverbiasi visomis kryptimis, visais kanalais. Jūs esate ir laike, ir už jo ribų. Na, tikrai geras kūrinys, be kita ko, išvengęs politinių teorijų, emigracijos ataskaitų, socialinių krizių ir kitokio emocinio-mentalinio šlamšto, kuriuo kūrėjai neretai stengiasi prikimšti savo kūrinius. O juk galėjo pavadinti „Kelias į laisvę“ ir palikti mus aiškintis.
Apibendrindamas manau, kad prasmingesnis vieno autoriaus atstovavimas šaliai arba personalinė paroda, o ne įvairūs mišiniai. Be abejonės, įtakos turi ir autoriaus vizijos aiškumas, ekspozicinės erdvės įspūdis. Vienos jų – erdvūs rūmai, su aukštomis lubomis ir senovine akustika, kitos – sumoderninti kambariukai, pritaikyti kasdienybei. Kaip kam burtas iškrinta. Venecija – didelis meno centras. Žmonės dėl jo atvyksta iš įvairių pasaulio kraštų. Na, tikrai džiugu matyti kaktomis besidaužančius turistus, atidžiai tyrinėjančius specialiuosius bienalės planus ir vienas kito klausinėjančius, o gal sutiktasis žinąs, kaip čia kur rasti kelią. Ir abu juokiasi, ne vietinis aš, aš taip pat, atsiprašau… Tos klaidžios šventųjų gatvės, šventųjų skersgatviai, aikštės, skverai ir kanalai, ir dar kažkokie viešųjų erdvių dariniai. Vien marijų ir antonijų čia po penkias rūšis. Šventas miestas. Šventas meno miestas. Meno, kuris šventumu nespinduliuoja, tačiau leidžia mąstyti apie šią meno funkciją.
