Veriasi šiuolaikinis dvilypumas
 |
| G.Jatkevičiaus “Nepabėgsi” ir “Aš – geriausias”. |
Goda Giedraitytė
Čia pat, Palangoje, A. Mončio namuose-muziejuje iki balandžio svečiuojasi Lietuvos menininkų paroda gana dviprasmišku, bet ir intriguojančiu pavadinimu „Marginalinis divertismentas”. Marginalinį šiuo atveju turbūt apibrėžia geografinė menininkų decentralizacija. O štai, kas slypi po “divertismentu”, pabandykime paanalizuoti.
Peržengė ribas
Kaip teigia parodos kuratorius ir vienas iš dalyvių Audrius Janušonis, pats žodis “divertismentas” turi dvi prasmes – reiškia arba pramogą, arba žingsnį į šalį, digresiją. Ši dvilypė semantika – vienas iš pamatinių parodos bruožų. Penki visiškai skirtingiems žanrams parodoje atstovaujantys menininkai – Eimantas Ludavičius, Lina Jonikė, Gilbertas Jatkevičius, Faustas Augustinas ir jau minėtas Audrius Janušonis – gana kontroversiškai balansuoja ant pramogos ir nuokrypio horizontalės.
Viena vertus, jau patys autoriai peržengė žanrų, įgytų profesijų ribas, nukrypdami į naujas meno raiškos ganyklas. Šis nuokrypis neabejotinai vertintinas teigiamai, juolab kad ir pramogos elemento čia netrūksta. Turint omenyje, jog naujuose plotuose žolė visuomet skanesnė. Taigi, vertinant iš meninės pusės, “taikomosios prigimties” menininkai (kaip juos apibūdina tas pats A.Janušonis), studijavę juvelyriką, tekstilę, keramiką, fotografiją, dabar įgytą amato meistrystę derina su laiko ir/ar aplinkos siūlomomis konceptinėmis aktualijomis ar idėjinėmis galimybėmis. Kaip žinome, pastarosios ilgai atliko tik pagalbinį vaidmenį taikomosios dailės žanruose, į pirmą planą užleisdamos funkcionalumo ir pritaikomumo aspektus.
 |
| L.Jonikės “Ji”. |
Įnoringai replikuoja
Kita vertus, ir patys darbai dvilypės menininkų situacijos kontekste įgauna dviprasmišką charakterį. Pasak kuratoriaus, kviesdamas projekte dalyvauti dailininkus, jis ieškojo tarpsluoksniškumui būdingų savybių. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio prasilenkia arba yra sunkiau suderinama, tačiau kartu lengvai tarpusavyje koegzistuoja. Savotiškas simbiozės principas – savo prigimtimi iš principo skirtingos formos ir idėjos samplaika. Ir svarbiausia – genialūs tos samplaikos rezultatai.
Štai, kad ir L.Jonikė, absoliučiai netikėtai derinanti fotoatspaudus ir siuvinėjimą ant plėvelės. Jau pati siuvinėjimo ant kieto paviršiaus idėja kelia įtarimą. Tačiau siuvinėjimo susluoksniavimas ant fone kabančios nuogos figūros tampa įnoringa metamorfozės replika (“Rūpintojėlis I, II”, “Ji”, “Jis”). O kartu ir jau minėta pramoga – vieną akimirką vyro/moters figūra nuoga, kitą – apsirengusi. Tai ir savotiškas žaidimas su tradicija, kai pinant tautinius raštus atskleidžiamas socialinis, kultūrinis, moters ir vyro dialogai. Arba dar linksmiau – instaliacija su tautiniais lietuvaičių sijonais. Kuo jums ne tautinis sekso – pramogos ir nuokrypio sąveikos įvaizdijimas?
Tarp karikatūros ir nekrologo
Panašiai eksperimentuoja ir A.Janušonis, laviruodamas tarp karikatūros ir nekrologo. Nenudailintos rusvos keramikos masė autoriaus rankose virsta įvairiai sąveikaujančių žmonių dialogais. Neišvengiama ir jau minėta erotikos dozė: merginų duetas “Merginos iš regionų – ilgus aukštyn, trumpus žemyn”; “Kaimynų berniukas”, įsistebeilijęs į ravinčios moters pasturgalį ar iš po pakelto sijono išnyranti avinėlio figūra (“Avinėlis čia”).
Šiems kiek ironiškiems epizodams menininkas priešpastato gana drastišką ateities realybę. Diptikas “Netikėtumo momentas I, II” įvaizdija mergaitę ir berniuką, iš pirmo žvilgsnio tiesiog panirusius į vaikiškus malonumus – knygos skaitymą ar ledų valgymą. Siaubingą realybę atskleidžia nežymūs, bet ženklūs radioaktyvumą žymintys žetonai vaikų galvose.
Atakuoja simboliais
Keraminės A.Janušonio kompozicijos, pretenduojančios į lyderio pozicijas darbų gausos dėka, komunikuoja su G.Jatkevičiaus “pop-artistiniu”, gerokai kičiniu, “mirusių” vaškinių figūrų estetiką menančiu figūratyvu. Stambių mastelių koloristiniai herojai artikuliuoja masinės visuomenės simbolius. “Aš – geriausias” – krepšinio kamuolio ar apelsino paviršių reflektuojanti savimi patenkinto plikio galva, skęstanti sidabrinėje (berods šarvų) pečių linijoje. Arba erotinių fantazijų prisotinti “Nepabėgsi” ir “Saldumynas”, kur gyvatiškai besivejantys merginų kūnai apsiveja geidulingai perkreiptą vyriškio portretą. O ką jau besakyti apie sodriai prinokusį vaisiaus branduolį, lengvai, tačiau labai akivaizdžiai krypstantį greičiau į moteriškos figūros vaisiaus metaforą nei apelsino syvus.
Lengvai erotizuotos ir F.Augustino fotografijos. Nors autoriaus dalyvavimas būtent šioje parodoje kelia abejonių, keli darbai eskaluoja ribinę ir kartu kasdieninę socialinę visuomenės situaciją. Gretindamas monochrominius merginų (“Laukimas”, “Gatvė”) ir karių kojų (“Armija I”) fragmentus, menininkas lošia vyriškosios/moteriškosios prieštaros ir koegzistencijos korta.
Išlaikė pusiausvyrą
Savaip santykio į kultūrą, tradiciją, istoriją liniją tęsia ir E.Ludavičius. Serijoje “Fosilijos” tarsi Turino drobulėje atspaudžiamos jaunystės ir senatvės paraprazės, o meniniame diskurse derinamos šiuolaikinį žmogų nuolat lydinčios metaforos – karas (“Vyriška meilė”), JAV sukurti žvaigždžių idealai (“Pamela Anderson su vaiku”) ir jau kiek sumišusios lietuviško mentaliteto vertybės – artojas (serija “Artojas”), žemaitiški stručiai (“Žemaitiški stručiai”). Lietuviškąją liniją galime atsekti ir jau minėtose “Fosilijose”, kur gerai įsižiūrėję pamatytume ir/arba išmąstytume Žemaitės ar LT krepšininko figūras.
Taigi reziumuokime. Menininkams „Marginaliniame divertismente” pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp nuokrypio ir pramogos, tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo, tarp dabarties ir istorijos. Tolimesnis diskursas paliekamas žiūrovui ir jo atsivėrimui interpretacijoms. Asmeniniam pasirinkimui: balansuoti ties riba arba susigyventi su esama realybe.
