„Versmės“ verpetuose – naujoji lietuvių dramaturgija

„Versmės“ verpetuose – naujoji lietuvių dramaturgija

Pilnos žiūrovų salės „Versmės“ skaitymuose, surengtuose lapkričio 5-8 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, liudijo, kad publika išsiilgusi nacionalinės dramaturgijos.

Anot kritikų, „Versmė“ išryškino dvilypę problemą: dabartiniam teatrui rašyti norintis dramaturgas yra pasimetęs, nežino, ko gi jam reikia, o teatras linkęs užsisklęsti teatrinės problematikos apmąstymuose ir nenori paaiškinti, ko jis laukia, tikisi ir reikalauja iš dramaturgijos.

Konstatuota, kad naujoji lietuvių dramaturgija nestokoja dramos vertų idėjų, netikėtų formos sumanymų, bet jai trūksta originalių, įtikimų, pagrįstų, nuoseklių siužetų.

Intriguojanti tendencija: naujoji lietuvių drama slysta iš literatūros žmonių rankų ir tampa teatro praktikų kūryba. Lietuvių dramoje ryškėja naujų kelių ieškojimo kryptys ir randasi nauji autorių vardai, nuo scenos į dramaturgiją žengia aktoriai. Jų debiutų sėkmė šiųmetėje „Versmėje“ buvo akivaizdi.

Norėta paakinti

Šiemet pavasarį Lietuvos nacionalinio dramos teatro paskelbtas naujosios lietuvių dramaturgijos konkursas pakvietė jame dalyvauti patyrusius ir pradedančius kūrėjus. Taip norėta paakinti teatrus, kad šio konkurso nugalėtojų pjesės taptų Lietuvos repertuarinių teatrų spektakliais, kurie kitąmet bus festivalio „Versmė-2008“ ašis.

Pirmą kartą festivalis „Versmė“ buvo surengtas 2005-ųjų rudenį, kai vyko išankstiniai festivalio skaitymai, sulaukę žiūrovų dėmesio ir parodę, jog lietuviška dramaturgija turi ką pasakyti žiūrovui, o režisieriai su įkvėpimu imasi netikėtų sceninių sprendimų.

Antrosios „Versmės” konkurso nugalėtojų kūriniai šiemet buvo pasiūlyti profesionaliems Lietuvos teatrams, o jų skaitymai ar eskizai pristatyti lietuvių dramaturgijos festivalio „Versmė-2007“ pirmajame etape.

Galėjo rinktis

Šiemet konkursui buvo pateikta per 50 pjesių. Komisija konkursą laimėjusius kūrinius suskirstė į dvi grupes pagal pjesių stiprumą, siūlydama teatrams pasirinkti pjeses iš abiejų.

Geriausiais kūriniais komisija pripažino klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, Justo Tertelio „Vienaveiksmę monopjesę pradedančiam aktoriui“, Lauryno Juknos „Pabėgimą į Akropolį“, Virgilijaus Veršulio pjesių triptiką – „Žalčio siuitą“, „Už durų“ ir „Life“, taip pat Anetos Raževaitės „Karjerą“. Šios pjesės rekomenduotos teatrams.

Jie galėjo rinktis ir dar iš šešių papildomų, taip pat pelniusių komisijos dėmesį, pjesių: Sauliaus Bareikio „Trumpa karalienės sūnaus istorija“, Juozo Glinskio „Spąstai nelaboms dvasioms pagauti“, Mariaus Macevičiaus „Sing when you’re winning“, Gabrielės Labanauskaitės „Circus“, Juliaus Kelero „A–B“ ir Ingos Žebrauskaitės „Libido“, kuri pripažinta geriausia pjese kalbos taisyklingumo ir stilingumo požiūriu.

Kaip teigė organizatoriai, konkurso nugalėtojų kūriniai buvo pristatyti profesionaliems Lietuvos teatrams, kurie patys išsirinko, ką norėtų statyti.

Surengė skaitymus

Antrojo nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ pirmajame etape žiūrovai išvydo lietuvių dramaturgijos konkursą laimėjusių pjesių skaitymus, eskizus, atskiras scenas.

Ką gi pasirinko teatrai, sprendžiant iš „Versmės“ debiutų? S.Bareikio „Trumpą karalienės sūnaus istoriją“ Keistuolių teatre pasišovė įgyvendinti pats autorius. V.Veršulio „Už durų“ režisierius Martynas Žukas ruošiasi statyti Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. M.Macevičiaus „Sing when you’re winning“ režisierius Albertas Vidžiūnas ketina perkelti į Šiaulių dramos teatro sceną. L.Juknos „Pabėgimu į Akropolį“ susidomėjo režisierius Aidas Giniotis ir Teatro laboratorija „Atviras ratas“. Į Valstybinio Jaunimo teatro repertuarą pretenduoja A.Raževaitės „Karjera“, režisuojama Gintaro Makarevičiaus, o J.Kelero „A-B“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ėmėsi statyti režisierius Arnoldas Jalianiauskas.

Tikrą furorą „Versmėje” sukėlusi J.Tertelio „Vienaveiksmė monopjesė pradedančiam aktoriui“ susilaukė net trijų teatrų dėmesio. Tai skaitymuose pademonstravo Teatro laboratorija „Atviras ratas“ (rež. A.Giniotis), Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (rež. Vilius Malinauskas) ir Klaipėdos dramos teatras (rež. Povilas Gaidys).

Stipriausioji vieta

Vis dėlto poetinė G.Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, kurios pirmojo veiksmo sceninį eskizą pateikė Alytaus miesto teatras ir jo režisierius Arvydas Kinderis, tapo „neabejotinai stipriausiąja šiųmetės „Versmės“ vieta”.

„Joje tvinkčiojanti poetinio žvilgsnio galia, „sukeistinanti“ pasakojamą mergaitės Marijos gyvenimo istoriją ir panardinanti ją į realybės bei sapno, dabarties ir atsiminimų paribio nuotaiką, parodo ir tai, kas lietuvių dramaturgijai padeda išvengti seklumo bei išsaugoti gilesnio egzistencialumo, būtiškumo metmenį. Taip pat įteisinamas poetinės vaizduotės posūkio metodas, kuris veikia nelyg draminės intrigos analogas. Tiksliau sakant, Grajausko „Mergaitė…“, poetinio išradingumo galia sovietinę savo herojės vaikystę štai „pagardinanti“ Senelės-tankistės bei Senelio-aviakonstruktoriaus „triukais“, o finale veiksmą netikėtai perkelianti į psichiatrijos kliniką ir papasakotai istorijai suteikianti kūrybingoje vaizduotėje vykusios istorijos prasmę, sukuria sceninės dinamikos įspūdį. Kita vertus, ši „Mergaitė…“ gražiai liudija, jog poetinė lietuvių drama vis noriau mėgina savo vaizduotę papildyti konkrečios realybės detalių inkrustacijomis – šiuo atveju „naujalietuvių“ buities intarpais, draminį veiksmą priartinančiais prie aktualiosios problematikos analizės” (Šarūnė Trinkūnaitė „Naujosios lietuvių dramaturgijos versmės ir kompleksai”, www.menufaktura.lt).

„Versmė“ – tik pirmieji naujosios nacionalinės dramaturgijos sceniniai išbandymai. Ar kitus ji atlaikys teatruose, pamatysime jau kitąmet.

Parengė Rita Bočiulytė

by admin