Viena akistatoje su žiūrovais
Gitana Gugevičiūtė
Klaipėdos Pilies teatre šių metų pradžioje gimęs spektaklis pagal Dario Fo ir Frankos Ramė pjesę „Aš laukiu tavęs, mielasis“ (rež. Alvydas Vizgirda) spėjo ne tik vietinėje scenoje pasirodyti, bet ir tolimajame užsienyje – JAV (Denveryje, Niujorke, Čikagoje, Niu Heivene ir kitur) – pasisukioti.
„Be pudros, dažų, be šilkų…”
Žiniasklaida (taip pat ir lietuviškai čiulbanti užjūryje) užfiksavo pasisekimą – iš žodynų surinko gerus žodžius, juos pavertė tekstais ir paliko istorijai bei teatro istorikams.
Jei žiniasklaidos dėmesys – spektaklio sėkmės liudininkas, tai šis vaidinimas, bent jau iš pirmo žvilgsnio, atrodo sėkmingas.
Visai įmanoma, kad savotiška prielaida tokiai sėkmei tapo ir graži sukaktis. Jolanta Puodėnaitė – pagrindinė ir vienintelė spektaklio „Aš laukiu tavęs, mielasis“ aktorė – šiemet švenčia savo aktorinio darbo 10-metį, kuriame tikrai netrūko vaidmenų: Eglė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, Dženė – „Viešbučio kambarys Nr.13“, Gunė Gervydaitė – „Kuprelyje“, Mintija – „Viskas sode“, Virdžinija – „Mesjė A“, Klodina – „Ožyje“, Preila – „Tautkrūšoje“. Tiesa, teatro primadonos titulo greičiausiai ir šis spektaklis nedovanos.
„Be pudros, dažų, be šilkų, paprasta, / O gelsvosios kasos supintos!“ – dainavo poetas Paulius Širvys apie Lietuvos laukų išaugintą mergelę. Toks ir spektaklis „Aš laukiu tavęs, mielasis“ – jame neišvysite puošnių kostiumų ir įspūdingų dekoracijų.
Nėra „suflerių”
Buitiniais daiktais (stalas, sofa, kėdės, telefonas ir kiti) apstatytoje erdvėje juda veikėjos dabartis bei prisiminimai: nykios vedybos, meilužis (neapsiplunksnavęs niekšas), namų areštas, įkyrus šešuras, iš kaimyninio namo pro binoklį į ją spoksantis vyriškis; atkaklus nepažįstamasis, vis siūlantis sekso telefonu paslaugas… Italų dramaturgo, aktoriaus D.Fo (1997 m. apdovanoto literatūrine Nobelio premija) ir jo žmonos F.Ramė pjesė „A Women Alone“– kiek pamaiviška, lengvai grotesku štrichuota dramaturginė medžiaga, iš kurios režisierius sukūrė spektaklį, nereikalaujantį intelektualaus žiūrovo su sudėtingų kodų ir šifrų sistemų raktais kišenėse. O grįžtant prie scenografijos (scenografė Marta Vosiliūtė)… Scenografija meniškai nei išradinga, nei vertinga. Ji neatskleidžia nei moters, nei jos šeimos pomėgių, gyvenimo būdo, charakterio. Tai namai, kuriuose galėtų gyventi bet kas – juose nėra netikėtumų, detalių, nėra „suflerių” (kurių, pavyzdžiui, netrūksta J.Paulėkaitės darbuose). Spektaklis aprengtas taip, kad adaptuotųsi bet kokiose erdvėse ir bet kokiomis sąlygomis (skelbiama, kad spektaklis gali būti rodomas draugų susibūrimuose ar nedidelių įmonių bei įstaigų švenčių ir proginių vakarėlių metu, pačiose netikėčiausiose vietose – kavinėse, pirtyse, fojė ir t.t.). Apie jokią scenografijos ir aktorinės raiškos sintezę kalbėti nė neverta – nesvarbu butaforinis ar iš Jūsų miegamojo pasiskolintas daiktas stovės spektaklio metu.
Norisi daugiau improvizacijos
Aktorė pasislėpti neturi už ko. Džiugu, kad ir nesislapsto. J.Puodėnaitė kuria gana vientisą vaidmenį, kurio jausminis diapazonas pakankamas, kad atsiskleistų čia pat vykstanti vienatvės drama; kad veikėjos su miesčionišku tualetu ir sukeltu ant viršugalvio kuodu pasidarytų gaila.
Kad taptų gaila moters, kuri leidžiasi būti pajuokiama ir už tariamo nenuovokumo slepia tikrą būties stoicizmą.
Žinoma, pilko neišraiškingumo šešėlis šmėkšteli, bet iš esmės J.Puodėnaitės moteris gyvybinga. O kai aktorė atveria gyvą vaidmens nervą, kai suskamba ne tik žodis, bet ir judesys, tuomet norisi daugiau improvizacijos. Galbūt nereikia ir to nebylaus inventoriaus?
Vis dėlto apie spektaklį kalbos „ne skalsu“. Pažiūrėjai – ir pametei. Nepamiršai, bet ir nesinešioji prisiminimų apie jį kaip mylimojo nuotraukos piniginėje. Kažkur matyta, kažkas girdėta.
O juk vos prieš porą metų Lietuvos teatruose sukurtus monospektaklius buvo galima suskaičiuoti ant pirštų.
Šiandien jų – gimusiųjų linksminti – daug. Tiesa, atliekančių tylią misiją būti su savimi – vis dar mažuma.
