Viena valanda prie įžymiojo dėdės paveikslų

SUSITIKIMAI

Viena valanda prie įžymiojo dėdės paveikslų

Kristina Jokubavičienė

Šią vasarą Prano Domšaičio galerijoje pirmą kartą apsilankė vienas iš dviejų likusių artimiausių dailininko giminaičių – sūnėnas Hansas Domscheitas. Jo vizitas buvo labai trumpas. Hansas Domscheitas turėjo tik vieną valandą garsiojo dėdės tapytojo Prano Domšaičio galerijai apžiūrėti. Bet tai buvo ypatinga valanda.

Surasti nežinomi paveikslai

Apie Vokietijoje gyvenančius du dailininko sūnėnus sužinojome prieš metus. Kadangi asmenų, gyvai pažinojusių patį dailininką, šiuo metu yra likę vos keli, susitikimai su giminėmis buvo labai svarbūs. Turėjau galimybę aplankyti abu sūnėnus jų namuose Vokietijoje: Giunterį – Kaselyje ir Hansą – Kelne. Pamačiau ir jų saugomus dėdės kūrinius. Taip penkiolika niekur nedokumentuotų Domšaičio paveikslų buvo įtraukti į bendrą jo kūrybos sąvadą. Pastarasis sėkmingai vis pasipildo. Austrijoje jau yra surasti 26 nežinomi kūriniai, dar dviejų paveikslų savininkas visai neseniai atsiliepė iš Berlyno.

Giminės istorijos pėdomis

Dailininkas Pranas Domšaitis buvo Karlo ir Teresės Domscheitų šeimos pirmagimis, jis turėjo tris jaunesnius brolius. Sesutė, paskutinis vaikas, mirė dar kūdikystėje. Vyriausiam sūnui tėvas buvo numatęs palikti ūkį Kropynose (dabar Gajevo km., Kaliningrado sr.), tačiau Pranas Domšaitis atkakliai siekė meno mokslų ir visai nesižavėjo ūkininko ir svečių namų savininko likimu. Dviem metais jaunesnis brolis Ernstas vertėsi nekilnojamojo turto prekyba Karaliaučiaus apskrityje ir patyrė tragišką krašto gyventojų dalią – po karo, 1946 metais, buvo laikomas sovietiniame lageryje Krante (Kranz, dabar Zelenogradskas, Kaliningrado sr.) ir mirė nepakėlęs nežmoniškų sąlygų.

Ūkis ir klestintys svečių namai po tėvo mirties atiteko trečiajam sūnui Oto, kuris gyveno Kropynose iki pat 1944 metų ir spėjo pasitraukti į Vokietiją kelios dienos iki sovietinės armijos atėjimo. Po karo jis gyveno Hamburge, buvo bevaikis, tad po mirties Oto turėti Domšaičio paveikslai buvo perduoti jauniausiam broliui Fricui. Fricas Domscheitas gana anksti išvyko iš Kropynų ir, apsigyvenęs Berlyne, vertėsi prekyba. Jis turėjo du sūnus – Giunterį ir Hansą, kurie po Vokietijoje gyvenusių dėdžių mirties paveldėjo jų nuosavybėje buvusius Domšaičio paveikslus. Kelis savo vyro darbus giminaičiams dovanojo Adelheidė Armhold-Domšaitienė. Tokia giminės ir kūrinių istorija.

Domėjosi savo kilme

Ir Giunteris, ir Hansas visada domėjosi dėdės kūryba. Šiandien jie ypač vertina jo paveikslus. Abu gerai prisimena apsilankymus Prano Domšaičio dirbtuvėje prieškariniame Berlyne, susitikimus gimtosiose Kropynose ir galėjo papasakoti daug nežinomų faktų bei detalių.

Giunteris susirašinėjo su Pranu Domšaičiu tuo metu, kai pastarasis 1943-1949 metais glaudėsi Austrijoje, nuošaliuose Zulco ir Rėtis kaimeliuose Alpių pašlaitėse. Dėka Giunterio turime išlikusius labai vertingus dailininko laiškus, kuriuose jis aiškina jaunam sūnėnui apie Domšaičių pavardės ir giminės kilmę, protėvius, prisimindamas ir savo mamos tėvą, kurio pavardę Putinas siejo su lietuvių rašytoju Vincu Mykolaičiu-Putinu. Tokios laiško mintys įrodo, kad dailininkas ne tik gyvai domėjosi savo kilme ir ieškojo lietuviškų šaknų. Jis nemažai žinojo apie prieškario Lietuvos kultūrą. Tai paskatino ir Giunterį ieškoti Vokietijoje saugomuose Rytprūsių archyvuose dokumentų apie protėvius, jų gyvenamąsias vietas Sembos pusiasalio šiaurinėje dalyje (dabar Kaliningrado sr.), domėtis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūra. Mūsų susitikimo Kaselyje metu Giunteris Domcheitas rodė savo biblioteką, kurioje surinktos knygos apie M. K. Čiurlionį. Labiausiai Domscheitas vertina Hermano Zudermano raštų tomą, kuriame sudėtos lietuviškos istorijos – “Kelionė į Tilžę”, “Jonas ir Erdmė” ir kt.

Nusimano apie meną

Rengdama dailininko parodą Diuseldorfe, susitikau su kitu Domšaičio sūnėnu Hansu, gyvenančiu Kelne. Skubančioje minioje greitai pamačiau nedidelio ūgio malonų senuką, labai panašų į brolį Giunterį. 84 metų Hansas Domscheitas žvitriai sėdo prie naujo BMW vairo ir, smagiai plepėdamas, iš Kelno centro pasuko savo namų link, pakeliui komentuodamas svarbiausius senosios miesto dalies statinius.

Namuose mūsų laukė tik ištikima Hanso Domscheito draugė – smalsi taksiukė Triksi. Prieš metus jis neteko žmonos, kurią, sergančią Alzheimerio liga, slaugė ilgą laiką. Vienintelė duktė gyvena už kelių šimtų kilometrų.

Iki išeidamas į pensiją, Hansas Domscheitas buvo kariškis. Teko patirti, kad tai labai šiltas, malonus ir gyvai viskuo besidomintis žmogus, puikiai nusimanantis apie vokiečių ekspresionistų kūrybą. Tuo metu Kelno Ludvigo muziejuje veikė iš Miuncheno atvežta ir labai gausiai (prie muziejaus visą laiką stovėjo žmonių eilė) lankoma paroda “Mėlynasis raitelis Kelne”, pristatanti žymiausių vokiečių ekspresionistų kūrybą. Hansas Domscheitas pakvietė apžiūrėti parodą ir gana profesionaliai ją komentavo.

Susitikimo Kelne metu Domscheitas jau kalbėjo apie kelionę su turistine grupe į Kaliningrado sritį ir Klaipėdą, planuodamas pamatyti du svarbius objektus – tėvo ir dėdės gimtinę Kropynose ir Domšaičio galeriją. Paskutinį kartą Kropynose jis buvo 1937 metais. Tada su dviračiu apvažiavo didžiąją Karaliaučiaus apskrities dalį.

Prisimena su širdgėla

Senąsias Kropynas Domscheitas prisimena kaip sutvarkytą, klestintį kaimą, kuriame daugelis namų turėjo kanalizaciją (ji dar išlikusi buvusio burmistro sodybos tvarte), veikė pašto skyrius, degalinė, atrakcionai vaikams. 1939 metų duomenimis, Kropynose ir kaimui priklausančiose apylinkėse gyveno 539 gyventojai, šiuo metu Vokietijoje gyvena 292 jų palikuonys. Klausiamas apie įspūdžius iš Kropynų, Hansas Domscheitas tik liūdnai atsiduso ir palingavo galvą. Iš visų sodybų likusios tik septynios, kai kurie namai visiškai nugyventi, kiek geriau išsilaikiusi tik didelė minėto Kropynų burmistro sodyba. Joje esančius ūkinius pastatus Pranas Domšaitis yra ne kartą tapęs. Iš didelio Domšaičių namo, kuriame buvo įrengta ir nedidelė užeiga su nakvyne, šiandien yra likęs tik trečdalis, jame gyvena gausi armėnų šeima.

Galerija padarė įspūdį

Kaip sakė Hansas Domscheitas, perkirtus Lietuvos sieną, jo nuotaika pasitaisė. Klaipėda taip pat labai patiko, bet visus įspūdžius užgožė jausmai, užplūdę sūnėną Prano Domšaičio galerijoje.

Jis vaikščiojo tylėdamas, giliai susijaudinęs. “Lietuva padarė didžiulį darbą, saugodama Domšaičio kūrinius”, – galų gale santūriai ištarė Hansas Domscheitas. Jo akyse žvilgėjo ašaros. Atsisveikinome sutarę, kad jis turi dar kartą atvykti į Klaipėdą ir ramiai pabūti tarp puikių dėdės paveikslų.

by admin