Vienas paveikslas

Vienas paveikslas

Sunku įsivaizduoti, kas geriau galėtų mus pakviesti į susitikimą su Prūsų Lietuvos kraštą pristatančia daile, jei ne džiugi, šventine nuotaika alsuojanti impresionistinė drobė „Jauna pora pakeliui į bažnyčią”, maždaug 1904 m. nutapyta ankstyvosios Nidos dailininkų kolonijos sielos E.Bischoffo-Culmo.

Kaip žinome, nuošalų žvejų kaimelį Nidą dailininkai atrado dar XIX a. antroje pusėje.

Tai buvo Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtiniai Carlas Scherresas, dar 1861 m. eksponavęs darbą „Rudeniška diena ant aukštosios kopos“, ir Julius Siemeringas, 1869 m. parodoje rodęs paveikslus „Mėnesiena, Kuršių Nerijos motyvas“ ir „Juodkrantė“.

Prie pirmųjų šį nuostabaus grožio kraštą atradusių dailininkų priskiriamas ir iš Gumbinės kilęs animalistas Heinrichas Krügeris. Būtent jis į Kuršių neriją 1888 m. pasikvietė tuomet dar Karaliaučiaus dailės akademijos studentą E.Bischoffą-Culmą.

Panašu, kad nerijos kraštovaizdis jaunąjį menininką taip užbūrė, kad po studijinės kelionės į Paryžių nuo 1890 m. jis į Nidą atvykdavo nuolat. Be to, šis energingas ir iniciatyvus dailininkas čia kvietėsi ir vežėsi savo mokinius bei draugus.

Sakoma, kad būtent E.Bischoffas-Culmas svetingąjį Hermano Blode‘s viešbutį padarė menininkų susibūrimų vieta bei diskusijų centru ir tapo ankstyvosios Nidos dailininkų kolonijos įkvėpėju.

Jis garsėjo kaip puikus impresionistas ir nepaprastai mėgo tapyti Kuršių nerijos gyventojus bei jos vaizdus.

Galima spėti, kad dailininkas čia būtų lankęsis ir toliau, jei ne jo gyvybę nutraukęs Pirmasis pasaulinis karas.

1901 m. E. Bischoffas-Culmas paveikslus su Nidos ir Kuršių nerijos vaizdais eksponavo Karaliaučiuje, o nuo 1908 m. – ir Berlyne.

Manoma, kad būtent jo nutapytų vaizdų įkvėptas į Kuršių neriją 1909 m. atvyko ir garsusis ekspresionistas Maxas Pechsteinas, svariai prisidėjęs prie tarpukario Nidos dailininkų kolonijos populiarinimo.

E.Bischoffo-Culmo nutapyta drobė „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“ – tai neįkainojamas XX a. pradžios Nidos kraštovaizdžio ir jos žmonių gyvensenos liudininkas.

Drauge ji ir puikus impresionistinės tapymo manieros pavyzdys. Apie tai byloja ir paveikslo fragmentiškumas, ir netikėtas rakursas, ir paprastų žmonių pasirinkimas, ir pati gyva, tarsi vibruojanti, saulės bei oro prisodrinta tapymo maniera, kurią dailininkas išgavo tapydamas nedideliais grynų, nemaišytų dažų potėpiais.

Tačiau visų svarbiausia – ši drobė sukuria giedrą ir džiugią nuotaiką, kurią spinduliuoja šviesiomis spalvomis nutapytas kraštovaizdis ir su meile dailininko įamžinta šventiškai pasipuošusi, į bažnyčią išsiruošusi vietinių gyventojų pora.

by admin