Vienoje ekspozicijoje – trijų dešimtmečių pėdsakai

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Vienoje ekspozicijoje – trijų dešimtmečių pėdsakai

Goda GIEDRAITYTĖ

Šį rudenį Klaipėdoje nuvilnijo nepaprastos parodos atidarymo trimitų garsai: Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje pristatytas ilgametis projektas “Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai”, jo kuratorės menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės dėka savo būtį deklaruosiantis iki 2008-ųjų.

Ambicingas muziejaus mostas

Ambicingas LDM P. Domšaičio galerijos projektas – pristatyti visuomenei pastarųjų trijų dešimtmečių Klaipėdos menininkų darbus – neseniai tapo realybe, gyvastingai įsikūnijusia ne tik per du galerijos aukštus išsiliejusioje ekspozicijoje, bet ir leidinyje. Nedidukas, tačiau informatyvus parodos katalogas tapo reprezentaciniu ir archyviniu dokumentu, fiksuojančiu visų parodoje dalyvaujančių menininkų kūrybinį pėdsaką.

Trys dešimtmečiai – ilgas laiko tarpas, ypač kai kalbame apie parodą, siekiančią pristatyti žymiausius Klaipėdos dailininkus, atstovaujančius visoms dailės šakoms. Todėl ir parodos charakteris – nevienalytis, daugiaplanis, po savo sparnais stipriai gaubiantis tapybą, grafiką, skulptūrą, taikomąją dailę.

Autorių pavardės visiems gerai pažįstamos, per tris dešimtmečius giliai įleidusios savo šaknis į kultūrinę Klaipėdos žemę. Daugeliu atvejų net etiketažo parodoje nereikėtų: savitas stilius, braižas, meninė kalba jau iš tolo byloja apie kūrinio autorystę.

Demonstruoja visas tendencijas

Gausiausiai savo žanrui parodoje atstovauja tapytojai, paveikslais nukloję P. Domšaičio galerijos antrojo aukšto salės sienas. Anot parodos kuratorės K. Jokubavičienės, Klaipėdos tapytojai demonstruoja visas šiuolaikines lietuvių tapybos tendencijas: tradicinę emocionaliąją liniją, ekspresyvią deformaciją, artėjančią prie abstrakcijos, realaus ir abstraktaus vaizdo derinius, ironišką aplinkos ir savęs vertinimą, siurrealistinį pasaulio traktavimą ir nuoširdų jo apdainavimą lyriškomis intonacijomis.

“Seniausių” darbų flangui parodoje atstovauja lietuviškosios tapybos mokyklos auklėtiniai, jau tapę Klaipėdos dailės klasikais, – A. Taurinskas, R. Tunaitis, A. Gabrielaitis, akvarelistė R. Lūšis. Čia ir maestro E. Malinauskas su Baltijos “portretais”, ir simboliški bei pointilistiški J. Vosyliaus portretai, ir monumentalieji A. Banytės natiurmortai, kuriems priešpastatomos iš tamsos išnyrančios abstrakčios L. Natalevičiaus pietos. Ekspresionistiniai L. J. Jankaus bei A. Jusionio peizažai ir emocionalūs V. Pinkevičiaus religiniai motyvai diskutuoja su spalvinėmis R. Martinionio plokštumomis bei subtilia A. Karvelio darbų gelme. Greta šliejasi kiek futuristinis V. Bogatyriovas, architektūrinė J. Vitkutė, skaidri ir trapi O. Paliukienė bei šiandien aktualią istorijos perfrazavimo liniją brėžiantis A. Mėčius. Tuo tarpu raudona varvančių V. Viningo “Pakabų” dryžė ataidi mistinėje A. Ramanausko drobėje ir visiškai pranyksta svajinguose V. Pumpučio peizažuose.

Skleidžiasi grafikos įvairovė

Tendencijų, krypčių, technikų bei medžiagų įvairovė skleidžiasi ir grafikų sekcijoje, pristatančioje septyniolika autorių. A. Kliševičius, M. Petrulis ir L. Skačkauskaitė-Kuklienė mėgaujasi kaligrafijos raštais. Tuo tarpu D. Žalnieriūtė, O. Šimaitytė-Račkauskienė. G. Oškinytė-Eimanavičienė, E. Poškutė-Pumputienė, A. Kliševičienė, I. Kačenauskaitė, L. Gedvilaitė-Sakalauskienė, V. Jakštys ir A. V. Burba eksploatuoja tradicinę techniką (ofortą, akvatintą, lino ir/ar kartono raižinį, cinkografiją, sausą adatą, litografiją). Be to, A. V. Burba ir G. Oškinytė-Eimanavičienė kartu su B. Andriekute, V. Bizausku, F. Kačenauskaite, V. Kalniniu, A. Klemencovu drąsiai eksperimentuoja ir spalva (pastele, akvarele, spalvotu estampu, guašu).

Jautri kompozicijos pajauta, linijos estetika, spalvinė dėmė, įvaldyta technika, tradicijos tęstinumas ir eksperimentinės dvasios proveržis, originalios plastinės kalbos paieškos – tai kategorijos, apibrėžiančios Klaipėdos grafikų kūrybą, kurių pagrindinės temos: “mūsų aplinka, gamta ir žmogus, jo santykis su realybe” (K. Jokubavičienė).

Formuoja ne tik tūrį

Ekspozicijos tūrį formuoja tapybos ir grafikos labirintuose išsimėtę skulptūros bei taikomosios dailės kūriniai. Skirtingų mastelių, medžiagų, formų ir funkcijų bei skambiai deklaruojantys savo erdvinę būtį, pastarieji reprezentuoja įvairių mokyklų ir tradicijų koegzistenciją.

A. Anusas, V. Balsys, A. Bosas, S. Bertulis stengiasi atskleisti bronzos, aliuminio ir geležies prigimtį. Tam pasitelkia ekspresyvią kompoziciją, simboliką, žaidimą masteliais ir/ar medalio plastiką.

Tuo tarpu A. Sakalauskas, V. Karčiauskas, S. Plotnikovas bei G. Jonkus kalbina akmenį, įkūnydami animalistines bei abstrakčias kompozicijas, portretus. Savitas K. Pūdymas išsiskiria mitologizuota medžio percepcija, o Klaipėdos skulptūros klasikais įvardijami D. Jefremovas ir V. Skirgailaitė pristato šamotine technika atliktus kūrinius.

Šamotinį molį eksploatuoja ir keramikai I. Barotis, D. Ložytė, G. Masiulytė-Burbienė. Tik jei moterys lipdo mažosios plastikos kūrinius, tai I. Baročio darbai priartėja prie skulptūrinių apimčių. Minimalios griaučius ir neštuvus reflektuojančios “Paskutinės kelionės” dalys byloja apie gyvenimo ir būties trapumą.

Tekstilinės A. Adomavičienės ir R. Terlecko bei medinės V. Giniotytės ir V. Juzėno variacijos liudija, jog Klaipėdos taikomoji dailė laviruoja tarp tradicionalizmo ir eksperimentalizmo, tarp funkcionaliosios ir estetinės meno kūrinio paskirties suvokimo.

Trūksta intrigos prieskonio

Parodos tikslai ir mastas neabejotinai žavi, tačiau kartu atskleidžia ir tam tikrus trūkumus. Šiandieninės valstybės kultūros politikos spragos, lėšų dailės archyvavimui trūkumas lemia naują muziejinę praktiką: paroda sudaryta iš kolekcionierių rinkinių bei pačių autorių suneštų, t. y. paskolintų, kūrinių. Tokiu principu surinktos ekspozicijos vertė, deja, nukenčia: neįmanoma parodyti pačių vertingiausių, laikmečio bei žanro ypatybes visapusiškai reprezentuojančių dailės kūrinių.

Greičiausiai ši ypatybė nulėmė ir projekto nuoseklesnės sklaidos laike nebuvimą. Norėtųsi ekspozicijoje labiau pajusti tą trijų dešimtmečių pulsavimą, atskirų kūrybinių laikotarpių sankirtą, dialogą. Gaila, kad paroda neatskleidžia visų autorių ir dailės šakų spektro. Pasigedau fotografijos, instaliacijų, konceptualaus meno pristatymo.

Be abejonės, šie pastebėjimai susiję ir su Klaipėdos dailės situacija apskritai. Jaunųjų menininkų uostamiestyje trūksta. Taigi nėra kartų bei mokyklų konflikto, kaip ir tam tikro kultūrinio diskurso. Tai lemia “pasrovinį” meno kūrėjų egzistavimą, išsižadantį skandalų, ekskursų į kitų meno šakų paribius, barbariškos nesuderinamų dalykų jungties, kūno, žemės, objekto meno ir visų kitų postmodernistinių kataklizmų.

Kitaip tariant, parodoje juntamas tam tikro “kabliuko”, intrigos, prieskonio trūkumas. Galbūt tiesiog pritrūko išieškoto architetūrinio ekspozicijos sprendimo?..

Nutiesė tiltą į Klaipėdos dailę

Ir vis dėlto, nepaisant kelių neigiamų remarkų, projektas “Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai” realizuotas pačiu laiku. Jis aktualus ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos meno archyvavimui bei plėtotei. Ypač šiandien, kuomet Lietuvos kultūros erdvė vis dar negali pasigirti visuomenei viešai pristatoma šiuolaikinio Lietuvos meno kolekcija.

Projekto svarba pasireiškia ir laiko atžvilgiu: ilgametis ekspozicijos pobūdis sudarys galimybę miesto gyventojams ir daugeliui jo svečių susipažinti su žymiausiais Klaipėdos meno kūrėjais bei pastarųjų trijų dešimtmečių dailės gyvenimu uostamiestyje. Galbūt ši ekspozicija netgi taps tiltu nuolat veikiančios Klaipėdos dailės galerijos įkūrimui.

by admin