Vienos klasikų pėdsakais: Haydno miestas
Danutė Petrauskaitė
Kas gi iš muzikų nenorėtų apsilankyti Austrijoje – šalyje, kurioje formavosi klasicizmo tradicijos, gyveno ir kūrė daug žymių kompozitorių? Šiandien, naudojantis kelionių agentūrų paslaugomis, tai yra prieinama beveik kiekvienam. Tačiau kažin ar tokio tipo kelionės gali prilygti aukštųjų mokyklų dėstytojų mobilumo programai „Erasmus“, suteikiančiai galimybę pedagogams iš arti pažinti vienos ar kitos šalies kultūrą, bendraujant su jos žmonėmis – skaitant paskaitas, vedant seminarus, ruošiant bendrus projektus. Klaipėdos universitetas yra pasirašęs sutartis su daugeliu aukštųjų mokyklų, tarp jų – ir su Josepho Haydno konservatorija Eisenstadte, į kurią spalio pabaigoje buvo nuvykusios KU Menų fakulteto dėstytojos – Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir šio straipsnio autorė.
Rūmai mena muzikos direktorių
Eisenstadtas, Burgenlando žemės administracinis centras, visiems muzikams gerai žinomas kaip kompozitoriaus J.Haydno miestas. Jis įsikūręs Austrijos rytuose, į pietus nuo Vienos, visai netoli Vengrijos sienos.
J.Haydnas (1732-1809) čia gyveno per 30 metų ir darbavosi kunigaikščių Esterhazy’ų rūmuose. Jie ir dabar stūksto miesto centre, kviesdami turistus apsilankyti muziejuje, eksponuojančiame šios kilmingos vengrų dinastijos baldus, rūbus, indus, paveikslus. Šiuose rūmuose gimė klasikinis styginių kvartetas, kiti kameriniai ansambliai – apie tai byloja muzikos instrumentai, specialus stalas su ant jo sustatytais pultais bei natomis, lankytojams demonstruojami muzikos įrašai. Ryškiausias rūmų akcentas – J.Haydno vardu pavadinta koncertų salė, savo akustika išsiskirianti kaip viena geriausių Europje. Joje vyksta šio kompozitoriaus muzikos festivaliai. O Esterhazy’ų palikuonys šiandien užsiima įvairia veikla, net ir vynų gamyba, jais prekiaujama šalia muziejaus įsikūrusioje parduotuvėje.
J.Haydnas gyveno netoliese, rūmų papėdėje besidriekiančios gatvelės namo antrajame aukšte, kur dabar veikia jo vardo muziejus. Originalių kompozitoriaus daiktų beveik neišliko, nes namas ne kartą degė, o ir J.Haydnas, pagal kontraktą baigęs darbą, turėjo jo viduje esančius daiktus parduoti. Tačiau sukurta to meto atmosfera leidžia susidaryti visą vaizdą apie rūmų muzikos direktoriaus buitį.
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus J.Haydnas praleido Londone ir Vienoje. Pastarajame mieste ir mirė. Todėl buvo labai netikėta rasti jo palaikus specialiai šiam genialiam muzikui įrengtame Eisenstadto Kalvarijų bažnyčios mauzoliejuje.
Pagrobė kompozitoriaus galvą
Po J.Haydno laidotuvių du vyrai – Karlas Rosenbaumas, Esterhazy’ų šeimos sekretorius, buvęs kompozitoriaus darbdavys bei bičiulis, ir Johanas Nepomukas Peteris, Žemosios Austrijos kalėjimo valdytojas, papirko duobkasius ir, atidarę karsto dangtį, pagrobė J.Haydno galvą.
Šie vyrai labai domėjosi tuo laiku Austrijoje paplitusia frenologija – teorija, įrodinėjančia, kad pagal žmogaus kaukolės formą galima spręsti apie protinius sugebėjimus ir psichines savybes. Vėliau ši teorija buvo paneigta. Pagal ją, jei kuri nors savybė yra labai ryški, tai didesnis ir atitinkamas smegenų centras, o kaukolės paviršiuje atsiranda iškilimas. Pagrobėjams rūpėjo išsiaiškinti, kur slypi J.Haydno genialumas, todėl jie ir įvykdė šį kraupų veiksmą – nuvalė pradėjusią irti kaukolę ir ėmė tyrinėti jos smegenis. J.Haydno galva buvo laikoma ant baltos pagalvėlės specialiai pagamintoje medinėje juodos spalvos dėžutėje su stiklinėmis sienelėmis, kurios viršus buvo papuoštas auksine lyra.
Apie tai niekas nežinojo iki 1820-ųjų, kuomet buvusiam J.Haydno globėjui kunigaikščiui Nikolajui Esterhazy’ui II buvo primintas jo ankstesnis pageidavimas perkelti kompozitoriaus palaikus iš Vienos priemiesčio Gumpendorfo kapinių į Eisenstadtą. Ekshumuojant palaikus paaiškėjo, kad trūksta galvos. Iš karto įtarimai krito ant K.Rosenbaumo, kuris įtikinėjo nieko apie tai nežinąs. Kratų metu dėžutę su kaukole jis slėpė šiaudiniame čiužinyje, ant kurio paguldydavo savo žmoną. Galų gale priremtas prie sienos prisipažino turįs J.Haydno galvą, bet Esterhazy’ui vis dėlto atidavė ne jo, o kito žmogaus kaukolę.
Savo mirties atveju K. Rosenbaumas J.Haydno galvą akylai saugoti įpareigojo J.N.Peterį, o ir jam mirus – perduoti Vienos muzikų draugijai. Ten ji ir pakliuvo 1895 metais, ten tam tikromis progomis buvo rodoma lankytojams.
1932-aisiais N.Esterhazy’o palikuonis Paulas, tikėdamasis surinkti visus J.Haydno palaikus į vieną vietą, pastatė specialų antkapį Eisenstadto Kalvarijų bažnyčioje, kurioje buvo pirmą kartą atliktos šio kompozitoriaus Mišios, skirtos Esterhazy’ų šeimai.
Tačiau dėl įvairių priežasčių tai įvyko tik 1954-aisiais, tai yra praslinkus 145 metams nuo kompozitoriaus mirties. Remdamasis šia istorija, kompozitorius Paulas R.Heckertas 1998 metais sukūrė vienaveiksmę operą „Haydno galva“.
Gali groti ir dieną, ir naktį
J.Haydno vardu pavadinta konservatorija Eisenstadte pradėjo savo veiklą 1971-aisiais. Ji įsikūrė greta Esterhazy’ų rūmų parko. Joje mokosi maždaug 400 įvairių tautybių studentų ir dirba per 40 pedagogų. Konservatorijoje veikia penki skyriai: Muzikos teorijos ir solinio dainavimo, Klavišinių instrumentų, Styginių instrumentų, Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų, Džiazo ir populiariosios muzikos. Tad bakalauro diplomą čia gali gauti visų instrumentų (išskyrus arfos) atlikėjai, šių instrumentų mokytojai ir kompozitoriai.
Mokymo sistema grindžiama Eisenstadto istorinėmis ir muzikinėmis tradicijomis, derinant jas su šiandienos poreikiais. Kiekvienais metais išleidžiami studijų planai, kuriuose atsispindi dalykų turinys ir kreditų skaičius. Tarp tų dalykų yra ir pas mus savarankiškai neegzistuojančių arba primirštų disciplinų. Pvz., vokalistams dėstoma balso higiena ir kvėpavimo gimnastika, laikysena ir judesys scenoje, dainos ir oratorijos istorija, instrumentalistams – senieji instrumentai, ornamentika, skaitymas iš lapo, improvizacijos teorija ir praktika, vargonininkams – generalinio boso praktika. Visiems privalomas J.Haydno muzikos seminaras.
Prie konservatorijos veikia ir paruošiamasis skyrius, kuriame mokosi gabūs vaikai, savo ateitį planuojantys sieti su muzika. Studentų čia netrūksta, nes muzika yra neatskiriama austrų gyvenimo dalis. Tad ir vyriausybė skiria šio tipo mokykloms nemažą finansinę paramą.
Šiuo metu J.Haydno konservatorija yra plečiama ir renovuojama, taikant modernią apdailą, garso izoliaciją ir elektroninę durų valdymo sistemą.
Čia jau nepamatysi mums įprastų raktų. Durys atidaromos nedidelėmis užkoduotomis plokštelėmis, o jų neturint ar pamiršus – kompiuteriniu raktu.
Studentams suteikiama galimybė groti ir dieną, ir naktį, suprantama, specialiai tam skirtose klasėse. Informaciją apie tai direktorius gali rasti savo kompiuterio monitoriuje. Iniciatyvi konservatorijos administracija ruošiasi artėjančioms J.Haydno mirties 200 metinėms ir ta proga ketina su įvairių šalių studentais atlikti jo operą. 2008-aisiais pavasarį direktorius Walteris Burianas kartu su savo auklėtiniais dalyvaus ir Klaipėdos universiteto Menų fakuleteto tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje-projekte „Mustufe“.
