„Vienos kraujas“: rafinuota, stilinga, šmaikštu
Rita Bočiulytė
Johanno Strausso operete „Vienos kraujas” rugsėjo 26-ąją Klaipėdos muzikinis teatras pradės naują szoną. Spektaklis rampų šviesą išvydo pavasarį, nuo tol rodytas tik kelis kartus, bet dar neišblėso premjeros įspūdis, kuris buvo toks stiprus, kad norisi ir vėl jį pamatyti.
Harmoninga visuma
Retas sceninis kūrinys taip pateisina lūkesčius. Ir kūrėjų, ir publikos, ir kritikų. Juolab operetė. Ypatingas žanras, iš kurio laukiama sceninės žaismės, aktorinės raiškos, muzikos gyvumo, įsimintino melodingumo, savitų vizualinių sprendimų, šiuolaikinio požiūrio.
Šiai nerūpestingai scenos viliokei žiūrovai daug mažiau atlaidesni nei donai operai. Operetėje ypač glaudžiai susiję muzika ir vaidyba, žodis ir sceninis veiksmas, vaizdas ir jausmas.
Harmoninga viso to visuma plius geras skonis, šiuolaikiškumas ir profesionalumas turbūt geriausiai charakterizuoja klaipėdietišką „Vienos kraujo” pastatymą.
Sužibo naujomis žvaigždėmis
Vieną iš pasaulio operetės šedevrų diriguoja šio žanro ir J.Strausso kūrybos žinovas Stasys Domarkas. Iki šiol Kauno valstybiniame muzikiniame teatre sėkmingai rodomas dar 1968-aisiais jo pastatytas „Vienos kraujas” – pirmasis maestro savarankiškas darbas teatre, jam tik baigus tuometinę Leningrado konservatoriją. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras prieš kelerius metus taip pat yra pastatęs šią operetę.
Šiame kontekste naujasis pastatymas Klaipėdoje pirmiausia išsiskiria scenovaizdžiu ir artistais.
Operetėje pasirodo net trys pagrindinių personažų poros, yra kur atlikėjams parodyti savo vokalinius ir vaidybinius sugebėjimus. Ši situacija buvo ypač palanki jauniesiems teatro solistams Rasai Ulteravičiūtei, Mindaugui Rojui ir Dmitrijui Afanasjevui, šiame spektaklyje sukūrusiems visokeriopai įspūdingus, spalvingus vaidmenis. Jie atsiskleidė ne tik kaip puikūs solistai, bet ir kaip įdomūs, lankstūs aktoriai. Žodžiu, įtikino ir tuo labai pradžiugino.
Su kokybės garantija
Klaipėdos scenoje „Vienos kraujas” sužibo ryškiu ir drąsiu sprendimu, atsivėrė netikėta šiam pastatymui scenografine-kinetine erdve.
Spektaklį sukūrė režisierius Ramūnas Kaubrys ir jo suburta klaipėdiečiams jau gerai pažįstama teatro menininkų komanda – kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, scenografas Artūras Šimonis ir choreografas Aurelijus Liškauskas.
Šis ketvertas po Viktoro Lebedevo „O, mielas drauge“ (2004), Zigmaro Liepinio „Paryžiaus katedros” (2005) ir „Adatos” (Latvijos nacionaliniame teatre, 2007), J.Strausso „Šikšnosparnio” (2006) ir Paulo Abrahamo „Baliaus Savojoje“ (2007) jau tapo savotiška meninės kokybės garantija. Kiekvienas turi savitą braižą, o kartu yra ideali kūrybinė bendraminčių neoromantikų komanda.
Džiaugiasi gyvenimu
„Vienos kraujo“ siužeto vingiai veda į Vienos kongreso ir kongresmenų gyvenimo užkulisius, labai primindami smagią situacijų komediją. „Mylėti, o ne kariauti!” – tokį šūkį buvo pasirinkę 1814-ųjų rudenį vykusio Vienos kongreso dalyviai.
Spręsdami, kaip suvienyti Europą, Vienos kongresmenai svarbius valstybinius reikalus operetėje sugeba suderinti su ne mažiau svarbiais asmeniniais širdies reikalais – flirtu, klasta, meile ir malonumais.
Akcentuodami aistrą gyventi, mylintiems būti kartu ir džiaugtis gyvenimu, dinamiško spektaklio kūrėjai visam operetinių aistrų bei jausmų fonui suteikė skaidraus vizualumo, žavaus stilingumo ir šmaikštaus originalumo.
Skriskit, balti balandžiai!..
Kūrybinio polėkio sklidina žaisminga spektaklio choreografija, primenanti laikus, kai J.Straussas rašė valsus, bet dar ne visi juos mokėjo šokti…
Konceptualus romantiškai siurrealistinis scenovaizdis, eksperimentai su šviesa ir spalvomis nedidelę teatro sceną pavertė, atrodo, beribe, šviesia, lengvai plazdenančia erdve, kurioje pakanka vietos net sūpynėms. Iliuzoriškumo įspūdį dar labiau sustiprina finale joje netikėtai atsiradę gyvi dresuoti balandžiai, pagal komandą skrendantys ir tupiantys karuselininkui (Stasys Rezgevičius) ant rankų. Iš nuostabos ir susižavėjimo užima žadą – sunku net įsivaizduoti, ką dar gali padaryti teatras, kad užsitarnautų publikos meilę.
Veikėjų apranga atliepia istorinio kostiumo estetiką, bet vėlgi laisvai kvėpuoja pastelinių ir ryškių spalvų deriniais, šlama atlasu, šilku ir aksomu, plazdena kaspinais, raukiniais, vėduoklėmis ir auksinėmis moterų garbanomis…
Šiek tiek utriruota, bet linksma ir prašmatnu, padeda kurti nerūpestingą, siautulingą, kiek ironišką spektaklio atmosferą.
Net tie, kurie nesimpatizuoja operetei, laiko ją nerimta, kokete, paika publikos linksmintoja, karštam „Vienos kraujui“ atsispirti negali. Tiesa, kita spektaklio artistų sudėtis (jų yra dvi) gali šiek tiek pakooreguoti situaciją.
Bet gyvenimas vis tiek suksis svaigiu J.Strausso valsų ritmu, nors dviem su puse valandos nusinešdamas tolyn visus rūpesčius, darganas ir nemalonumus… Verta surizikuoti.
