Viktorija Vosyliūtė

Viktorija Vosyliūtė (g. 1990): Gimiau prieš du dešimtmečius lapkričio 26 d. 1996 m. birželio 25 d. parašiau pirmąjį eilėraštį, kuriame buvo minimi paparčiai ir tyla. 1998 m. pradėjau savo poetinę karjerą, kuri žadėjo atnešti turtus ir pripažinimą. 2000–2004 m. planavau, kur išleisiu pinigus ir kaip atsiginsiu gerbėjų, taip pat būdama 14-os parašiau pirmąjį straipsnį į laikraštį. 2004–2008 m. daug rašiau, pradėjau rūkyti, du kartus nelaimingai įsimylėjau, visur dalyvavau, viską veikiau ir koneveikiau. 2008 m. nebedariau nieko. Mylėjau. 2009 m. baigiau Jonavos Senamiesčio gimnaziją ir įstojau į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutą. Kadangi jau neberašiau ir apskritai nieko neveikiau, nusprendžiau pradėti viską iš naujo. 2010 m. – atgimimas. Refresh.

Viktorija Vosyliūtė


Poetės


tos moterys kuriančios poeziją
tos moterys
mane užveda

ne todėl, kad
nežino kas yra nuošalė
ar neslėpdamos krūtų
pasislėpusios rašo
ne todėl, kad balsuoja
rinkimuose ar apsikarsčiusios karoliais
kelyje
ir net ne todėl
kad dažniausiai jos rūko
yra vegetarės
mezga
nusikerpa trumpai
visai kaip ta prancūzų aktorė
ar serga isterija
kaip aštuoniolikto amžiaus
knygos

dažnai jos būna negražios
tačiau rašo poeziją ir užveda
jas mylėti ar
bent jau galvoti apie savižudybę

ne todėl
kad dėl jų būtų verta mirti
tik todėl kad sendamos kartu
su katėmis ir vazonais
jos vis dar bijo
vienatvės


apie neapykantą


nuoširdžiai nemėgstu moterų
jos per dažnai gyvena kartu
užsako poemas
per ilgai miega per jaukiai
šukuojasi
jos labai retai pasitempia kojas
dar rečiau rūko cigarus
turi savybę įplyšti

jos per dažnai gyvena
nekantriai nemiega
vyro pašonėje glostydamos
nugarą braukydamos
ilgus trumpus susuktus
tarsi eilėraščiai plaukus

nekaltai nemėgstu moterų
nuoširdžiai nepakenčiu rašančių moterų
nes jos būna per daug
svarbios
ir nesibaigia

viskas įskaičiuota


brangusis,
viskas įskaičiuota
jie net pridėjo tas naktis
kai meldėmės kad uraganas
sugriovęs namus paliktų bent
adatą
kad galėtume pasisiūti
naujus pasaulius
jie net paliko mums raštelį
su auksinėmis raidėmis
tarp kurių pasislėpus nustotų
skaudėti
mielasis, viskas apmokėta
mano lankas ir tavo strėlės
paduodu lanką –  šauni
paduodi strėlę – nepataikau

mano didysis vyre,
jie net paliko tau kaklaraištį
ir kvietimą į kitą erdvėlaikį

o man bilietą
atgal

by admin