Vilko vaikų pėdomis
Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. Romanas
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012. 184 p.
Dainius Vanagas
Istorijos tragizmas, skausmas, o ypač – vaikų, badas, artimųjų netektys, neviltis, nužmogėjimas, orumo išniekinimas yra itin rizikinga tematika, reikalaujanti primygtinio santūrumo ir taupaus žodžio meistrystės.
Poetas, prozininkas, aktorius, scenaristas ir režisierius Alvydas Šlepikas savo naujame romane „Mano vardas – Marytė“ pasakoja apie „vilko vaikus“, bėgusius nuo Rytprūsius po Antrojo pasaulinio karo sukausčiusio bado ir skurdo į kitą Nemuno pusę, į Lietuvą, kur buvo duonos, galėjusios išgelbėti iš mirties gniaužtų Karaliaučiuje likusius artimuosius. Nors A.Šlepikas preciziškas sakinio stilistikai ir istoriją struktūruoja iš įtaigių, tačiau įkyriai su skaitytoju nekoketuojančių fragmentų, autoriui ne visuomet pavyksta išvengti sentimentalumo ir nepatiklumą stimuliuojančios graudžios atmosferos. A.Šlepikas, tariamai apnuogindamas istoriją ir paleisdamas ją pliku užpakaliu lakstyti po literatūrinius miškus, pasako ir parodo per daug – ypač atsižvelgiant į gana nedidelę romano apimtį. Išprievartautos, mirštančios motinos ir įsiutę, žmogiškumo likučius praradę rusų kareiviai; iš baimės suakmenėjusios žmonių širdys ir lyg pakelės akmenukai tai šen, tai ten besimėtantys lavonai, kuriuos ryja šunys, šiuos ryja žmonės ir šis ratas sukasi be galo; partizanų galvos miestelių aikštėse ir kalašnikovo kulkos stribų krūtinėse; su sprogmenimis žaidžiantys ir akimirksniu išnykstantys vaikai; taip, visa tai – chrestomatinė pokario vaizdinių rinktinė, paminklas skausmui ir vienareikšmiškas liudijimas, kad šis pasaulis kartais yra itin prasta vieta gyventi. Tačiau kai ši kančios deklaracija suguldoma juodu ant balto, kai viena ranka verčiant puslapį, kitoje pūpso karštos, galbūt pasaldintos arbatos puodelis su plytele šokolado, kai ant kojų užmesta antklodė, o kelio girnelės neperskėlusi granatos skeveldra, užuot pažinęs praeitį pradedi jaustis tartum patekęs į istorijos pornografijos spąstus. Štai netrukus pagauni save mechaniškai dirginantį užuojautos organus, siurbiantį paskutinius kadaise ir taip vos ant kojų pastovėjusių žmonių syvus. Ar būtent tai vadinama kokybišku atminties perdavimu ateinančioms kartoms, na, jeigu ne perdavimu, tai bent jau išsaugojimu? Ne, tai viso labo dar vienas siužetas psichologiniam trileriui, steriliai nevilties (su mažyte sauja išimčių) ir barbariškumo apologetikai, kurioje veikėjai visuomet tėra statistai, be charakterių, „be mėsos“, drama šabloniška, pamokos neišmokstamos – čia nėra atminties, tiesą sakant, nėra netgi „baltosios istorijos dėmės“, kurią, pasirinkdamas „vilko vaikų“ temą, deklaruoja A.Šlepikas, vien tik visų pasaulio tragedijų leitmotyvas, kuris visuomet skausmingai vienodas, kadangi kančia į kategorijas neskirstoma.
Apskritai A.Šlepiko romaną skaityti malonu. Autorius puikiai jaučia žodžio žaismę, pasakoja sklandžiai ir patraukliai, vengia detalių ir nepagrįstų erdvės bei žmonių aprašymų, retkarčiais prozą, akivaizdžiai turinčią scenarijaus bruožų („Tuščiu žiemos keliu artėja du žmonės, labiau primenantys keistus ne šios žemės padarus: tai Rapolas ir Renatė, jie apsikrovę neparduotais krepšiais, ramiai ir vienodai mina įšalusiu keliu miško link (p. 108)), „pagardindamas“ poetiniais pasažais. Itin vykęs ir išraiškingas atrodo tiesioginės bei netiesioginės kalbos suliejimas, taip sukuriant teksto vientisumo įspūdį: „Renatė neša malkas. Kalbasi su Rapolu, kuris sako, mirė Ona. Eisiu pakviesiu žmones, o tu daryk, ką nori. Senis išeina“ (p. 109). Esti ir labai taiklių, intelektualiai intriguojamų vaizdinių: „Varnas žiūri žemyn į du nedidelius žmones, kraipo galvą, paskui vėl sukrankia – riebus pokario paukštis, beveik žmogus – pilnas žmogienos“ (p. 66), taip pat šmaikščių, empatija ir jautrumu grįstų minties variacijų: „Ant „buržuikės“ verda vanduo./ Teta Lota lupa žiurkę./ Aplinkui jau su dubenėliu sukinėjasi Helmutas ir Monika./ Kokie čia žvėriukai, teta Lota?/ Triušiukai…/ Ar jie skanūs?/ Labai…/ O kodėl jie skanūs, teta Lota?/ Todėl, kad vasarą jie ėdė tiktai rojaus obuoliukus./ O kur šitų triušių didelės ausys? Aš mačiau knygoj su ausim…/ Ausys dideliem piktiem triušiam užauga, o maži – su mažom./ Kodėl?/ Kad lapė žolėj nepamatytų…/ Helmutas ir Monika juokiasi“ (p. 69).
Įvykiai romane veja vienas kitą. Jei istorinės aplinkybės nebūtų tokios akivaizdžios, knygą „Mano vardas – Marytė“ būtų galima skaityti kaip nuotykių apysaką: leisgyviai vaikai šlaistosi po Lietuvos miškus ir kaimus, ieško geranoriškų žmonių – kartais pasiseka, o kartais juos veja lauk, užpuola, užsiundo šunimis, iškeikia ir išnaudoja. Labai ryškus išsiskyrimo motyvas – romano epicentre esanti Šukat šeima vos trumpą mirksnį glaudžiasi po vienu stogu (išskyrus iš karo taip ir nesugrįžusį tėvą Rudolfą). Vėliau šeima yra, trys seserys, du broliai, motina ir teta išblaškomi likimo vėjų be apčiuopiamos vilties kada nors vėl susiburti draugėn; šalia nebelieka nieko, kas paremtų, sustiprintų silpnumo akimirką. Kiekvienam telieka pasitikėti vien savo jėgomis ir atsitiktinėmis gyvenimo dovanomis.
A.Šlepiko pasirinkimas sukoncentruoti emocinį romano krūvį (kaip rodo knygos pavadinimas) į Marytę, t.y. Renatę Šukat, kuriai apdairūs lietuviai, siekdami, kad rusų kareiviai neįkalintų jos drauge su kitais vokietukais, davė lietuvišką vardą, kelia daug abejonių. Tiesa, pabaigos žodyje autorius atskleidžia, kad šis personažas turėjo netgi du svarbius prototipus, taigi, natūralu, buvo išsamiausiai apmąstytas. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, taip pat įvertinant pastangas sukurti kuo autentiškesnę literatūrinę prieigą, tokį sprendimą derėtų laikyti sveikintinu. Kita vertus, kompoziciniu požiūriu romanas susilpnėja būtent tuomet, kai nuo šakoto, fragmentiško pasakojimo apie visus Šukat šeimos vaikus pereinama prie vientisos Marytės istorijos. Jau pati romano tema – it gyvi numirėliai besiblaškantys „vilko vaikai“ – konfrontuoja su bet kokia nuoseklumo ir betarpiškumo intencija. Jų patirti, tačiau žodžiu sunkiai apčiuopiami vargai bei kančia, patogiai patiekti ant lėkštutės, praranda bet kokias sąsajas su istorine tikrove. Todėl nenuostabu, kad viena iš Renatės prototipų atsisakė paskutinio pokalbio su A.Šlepiku, pareiškusi, kad nebenori nieko prisiminti, nieko komentuoti, apie nieką pasakoti, kad „viskas jai seniai negyva“ (p. 181). Būtent čia slypi literatūros ir istorijos bendradarbiavimo paradoksas: jei siekiama prikelti istoriją iš jos mirties ir užmaršties guolio, reikia ją prikelti mirusią, t.y. išlaikant negyvėlio šaltį ir baltumą, neapčiuopiamumą ir besąlygišką distanciją. Tačiau jeigu ji prikeliama įpučiant raudonį į skruostus ir pateisinant jos pretenzijas į gyvųjų pasaulio pasakojimą, – tai jau kita istorija, kartais šviesmečiais nutolusi nuo savo lavono.
Nepaisant kai kurių abejotinų romano temos įkūnijimo niuansų, „Mano vardas – Marytė“ demonstruoja itin profesionalius A.Šlepiko sugebėjimus, ir daugelis paėmusių šią knygą į rankas išgyvens emocingą skaitymo patirtį.
