Atminimas
Vis dar skambanti E.Balsio muzika
 |
| E.Balsio kūryba buvo įvertinta visais žymiausiais to meto apdovanojimais. |
Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ
Šiemet minėjome vieno iškiliausių pokario metų lietuvių muzikų Eduardo Balsio 85-ąsias gimimo ir 20-ąsias mirties metines. Ryškų talento pėdsaką lietuvių muzikoje palikusio kompozitoriaus, pedagogo, visuomenės veikėjo sukaktis buvo prisiminta uostamiesčio apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Muzikos skyriuje surengtame vakare, kur susirinko E.Balsio talento gerbėjai, mokiniai, giminaičiai, vaikai – Dalia ir Audrius Balsiai. 85-ąjį E.Balsio gimtadienį paminėjo ir jo vardu pavadintos menų gimnazijos auklėtiniai, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje surengdami koncertą.
Tarsi kometa
Iškilmingi jau mirusių žymių žmonių minėjimai neretai siejasi su pompastika ir netikrumu. Iš žiupsnelio pabertų prisiminimų, kurie rūpestingai atrūšiuojami ir laiko, ir juos išsakančiųjų noro šiek tiek pagražinti jau nebegyvenančią asmenybę, sudėtinga suvokti, koks iš tiesų buvo tas žmogus, kuriam net ir mirus vis norima apie jį kalbėti.
Tačiau E.Balsys iki šiolei gyvas ne todėl, kad apie jį verčia kalbėti muzikos istorijos vadovėliai. Gyvas šiltuose jo vaikų ir artimųjų prisiminimuose. Stipri, dora asmenybė, gebėjusi uždegti kitus, nutvieksti juos savo dvasios šviesa, tarsi kometa palikusi ryškų pėdsaką daugelio žmonių gyvenimuose ir iki šiolei šildanti mus savo muzika.
Sakoma, kad kūrėjui išėjus lieka jo darbai, jo išsakytos mintys, mokiniai. Mums, nepažinojusiems E.Balsio, liko jo muzika, kuri, žinovų teigimu, iki šių dienų neprarado savo patrauklumo ir meninės įtaigos.
Emocijos ir logika
Visi Balsio kūrybos tyrinėtojai pabrėždavo labai ryškią jo kūrybos savybę – emocijų ir logikos harmoniją. Pats kompozitorius ne kartą teigė, kad amato įsisavinimas, meistriškumas – kategorijos, kurių neįveikus neįmanomas joks kūrybinis darbas.
E.Balsio kūrybos tyrinėtojos O.Narbutienės teigimu, šis kompozitorius paliko nepaprastai ryškų pėdsaką daugelyje žanrų. Rašė kamerinę, simfoninę, estradinę, instrumentinę, vokalinę, chorinę, muziką filmams, spektakliams, sukūrė baletą. Lietuvių estrados klasika tapo E.Balsio dainos „Senas jūrininkas“, „Daina apie Klaipėdą“, „Habanera“, „Rumba“.
Nuosaikus modernistas
E.Balsio kūryba, šiandien jau tapusi klasika, ryškiai atspindi to laiko ieškojimus, atradimus ir stilistinę kryptį. Pasak O.Narbutienės, savo estetine nuostata šis kompozitorius priskirtinas nuosaikiųjų modernistų grupei – jis buvo vienas ryškiausių septintojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderių, tačiau jo požiūris į muzikos modernumą turėjo aiškias ribas.
Stambiausiems savo kūriniams kompozitorius pasirinkdavo universalias temas, rėmėsi amžinais humanistinio meno kriterijais. Baletas „Eglė žalčių karalienė“, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, opera „Kelionė į Tilžę“, simfoninis opusas „Dramatinės freskos“ – tai kūriniai, kuriuose priešinami gėris ir tamsa, smurtas ir pasiaukojimas, kaip idealai iškeliami meilė ir ištikimybė.
Klaipėdietė muzikologė Rūta Vildžiūnienė mano, kad E.Balsio kūryba iki šiolei aktuali ir vertinga. Ji neabejotinai turi išliekamąją vertę. O ir pats E.Balsys – pagarbos verta asmenybė, kuri sugebėjo išlaikyti savo įsitikinimus, moralines nuostatas net ir tarybiniais metais.
Pasak R.Vildžiūnienės, E.Balsio kūrybos vizitine kortele galima laikyti oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“. Tai bene populiariausias ir dabar dažnai atliekamas E.Balsio kūrinys. Kaip ir klasika tapusi „Rauda“ iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, dažnai skambanti kaip atskiras kūrinys.
Laivai ir futbolas
E.Balsys netikėtai iš šio pasaulio pasitraukė prieš dvidešimt metų Druskininkuose, 1984 m. spalio 3-iąją, Kompozitorių namuose berašydamas Trečiąjį koncertą smuikui, kurį turėjo atlikti smuikininkas Raimundas Katilius. Tuomet kompozitoriui buvo 64-eri.
E.Balsys gimė 1919 m. gruodžio 20 d. Nikolajeve. Ten susipažino jo tėvai – Kostas Balsys ir pavolgio vokietė Barbora Renner. Kai šeima su trimis sūnumis grįžo į Lietuvą ir apsistojo Skuode, Eduardui buvo dveji metai. Čia E.Balsys pradėjo muzikuoti ir žaisti futbolą.
Kai šeima persikraustė į Klaipėdą, daug laiko su broliais būsimasis kompozitorius praleisdavo uoste, kur stebėdavo atplaukiančius laivus. Mokydamasis Vytauto Didžiojo gimnazijoje, E.Balsys dainavo chore, grojo pučiamųjų orkestre ir gavo puikų muzikinį išsilavinimą. Taip pat gimnazijoje jis garsėjo kaip puikus gimnastas, futbolininkas, krepšininkas. 1938 m. Klaipėdos laikraščiuose Balsio pavardė gana dažnai buvo minima sporto kronikose.
Susigipsavo ranką
Kuomet Klaipėdos kraštą užėmė vokiečiai, šeima jau gyveno Palangoje. Baigęs gimnaziją E.Balsys įstojo į Kauno karo mokyklą. Čia jis ir pradėjo kurti muziką, žygio dainas.
Valdžią paėmus Raudonajai armijai, Eduardas pabėgo iš Kauno pas tėvus ir įsidarbino Kretingos gimnazijoje mokytoju, kur susipažino su būsimąja žmona, tuomet gimnaziste Adele Jasinskaite.
Gimnazijoje Balsys dėstė daugybę įvairių disciplinų, fizinį lavinimą, chemiją, fiziką, matematiką. Čia apsisprendė tapti kompozitoriumi ir stoti į Kauno J.Gruodžio konservatoriją. D. Balsytė pasakojo istoriją, kaip stodamas į konservatoriją Balsys susigipsavo ranką, nes nemokėjo groti fortepijonu, kurio egzaminas buvo privalomas. Vėliau per kelis mėnesius jis groti išmoko.
Po konservatorijos – Leningrado aspirantūra. Visur, kur tik vykdavo Balsys, važiuodavo ir jo žmona Adelė. Su ja meilėje ir taikoje kompozitorius išgyveno 36 metus.
Kruopštus ir nepraktiškas
Balsio vaikai pasakojo, kad tėvas buvo labai atsakingas, profesionalus visame kame, darbštus ir ypač kruopštus. Tai atsispindėjo ir jo partitūrose. Tačiau nepraktiškas, dažnai nežinantis, kaip išspręsti paprastus buitinius klausimus.
Labai gerai sugyveno su savo studentais. Kartais vaikai truputį pavydėdavo, kad tėvas su studentais daugiau bendraudavo, kabėdavo apie muziką, negu su savo vaikais. „Jam visą laiką atrodydavo, kad laiko dar yra, kad dar viską suspės“,- sakė D.Balsytė.
Tėviška atmosfera
Kompozitorius puikiai išmanė instrumentavimo paslaptis. Jo mokiniai tapo gerais savo srities meistrais. E.Balsys išleido 35 studentus. Tarp jų – A.Karosas, B.Gorbulskis, V.Paketūras, A.Bražinskas, R.Racevičius, A.Raudonikis, K.Brunzaitė, V.Bartulis, F.Latėnas, A.Žigaitytė, T.Leiburas, klaipėdiečiai J.Domarkas ir jau miręs Z.Virkšas.
Klaipėdos universiteto docentas kompozitorius Jonas Domarkas pasakojo, kad pavydėdavo savo mokytojui ypač gražaus braižo ir tvarkos partitūrose. „Šis žmogus buvo nuostabus kompozitorius ir fantastiškas pedagogas. Tai buvo įgimti jo talentai“,- prisiminė J.Domarkas.
Pasak jo, tarp E.Balsio ir studentų vyravo tėviška atmosfera. J.Domarkui, kaip pats juokauja, „po Balsio sparneliu vešėti“ teko ilgiausiai – 8 metus. Mokėsi teorijos, kompozicijos, rašė diplominį darbą.
Buvo mažakalbis
„Tame žmoguje slypėjo nepaprasta disciplina, gal turėjo įtakos ir Karo mokykla. Jis buvo iš tų pedagogų, kurie turėjo nuojautą, sugebėjimą analizuoti ne tik studentų darbus, bet ir kitų kuriamą muziką. Balsys buvo mažakalbis. Nieko apie jį nežinojome. Nei kad mama buvo vokietė, nei kad turėjo du brolius, kurie emigravo į Vakarus. Aš didžiuojuosi tais 8 metais, kuriuos praleidau su E.Balsiu.
Daug ką iš jo perėmiau. Netgi kruopštumą, meilę jūrai, be kurios neįsivaizduočiau savo gyvenimo. Buvo ir šis tas mistiško. Man nežinant, praėjus metams po Balsio mirties, tuose pačiuose Druskininkų kompozitorių kūrybos ir poilsio namuose dvi savaites gulėjau toje pačioje lovoje, kurioje paskutines savo gyvenimo savaites praleido ir Balsys…“- prisiminimais dalijosi J.Domarkas.
Garsina gimnazija
1985 metais E. Balsio vardas buvo suteiktas jo jaunystės miesto meno mokyklai, kuri puoselėja gražias jo pagerbimo tradicijas. Šiuo metu gimnazijoje mokosi 346 moksleiviai iš Klaipėdos miesto ir visos šalies. Mokyklos kolektyvai ir solistai dalyvauja įvairiuose Lietuvos ir užsienio projektuose, festivaliuose, kur skina laurus ir taip garsina E.Balsio gimnazijos vardą. Didžiausias gimnazijos gyvenimo įvykis – tradiciniai „Balsio apdovanojimai“, kuomet teikiamos įvairios nominacijos labiausiai per metus pasižymėjusiems gimnazistams, vyksta mokinių ir mokytojų pasirodymai.
1986 m. E.Balsio gimimo dieną prie namo Žvėryne, Birutės gatvėje, kur kompozitorius gyveno 20 metų, buvo atidengta memorialinė lenta. „Tai buvo mūsų kultūros ąžuolas, kurio vaisius mes ilgai skinsime“,- apie šį kompozitorių sakė jo kolega Julius Juzeliūnas.
1987 m. buvo įsteigta Kultūros ministerijos ir Kompozitorių sąjungos Balio Dvariono premija, kuri po mirties buvo paskirta E. Balsiui už Koncertą smuikui solo.
E.Balsio kūryba buvo įvertinta reikšmingais to meto apdovanojimais: Lietuvos valstybine ir kitomis premijomis, SSRS liaudies artisto, profesoriaus vardais, įvairiais ordinais ir medaliais.
Pažintis po mirties
„Tas dvidešimties metų atstumas ir mums su Audriumi suteikė požiūrio objektyvumo. Mąstant apie tėvą, dabar jau matosi patys svarbiausi dalykai“,- sakė D.Balsytė.
Daug kas Balsį lygindavo su stumbru. „Iš tiesų jis buvo stiprus, ramus, tačiau iki tam tikros ribos. Esame matę jį ir įniršusį. Buvo nepakantus neteisybei. O namie kartais atrodydavo bejėgis, susidūręs su paprastais buities darbais“,- pasakojo D.Balsytė.
Abu kompozitoriaus vaikai – Dalia Balsytė ir Audrius Balsys pasirinko muzikų kelią. Dalia – Lietuvos muzikos akademijos Kamerinių ansamblių katedros docentė, koncertmeisterė. Audrius kuria ir aranžuoja muziką spektakliams, filmams, reklaminiams klipams, žymiems atlikėjams.
