Visados išvaryta

Daiva Molytė-Lukauskienė

Visados išvaryta


Esu buvau:
esamasis, būtasis dažninis, kartinis.
Kaip dažnai kartu ir ne?

Šildausi prie elektrinės krosnies,
nes velniškai šalta ir šalta
ši diena, ir laikas atvėsęs,
ir butaforinė šiluma
atleidžia stingulį veide. Dar
gyvame gyvenime, sąnariuose.

Tu sakei, kad stovėsi ir lauksi,
lyg skulptūra vasarą ir žiemą,
prie senos koklinės krosnies,
ir žiūrėsi, kaip sudega malkos –
beržinės iš miško, kaip
raitosi ugnys ir liepsnoja
kaitra mažose, metalinėse angose.
Kaip išbyra pelenai pro groteles:

barstysi darže, ant kopūstų,
svogūnų ir lapų, kad nepultų
spragės, kad nepridėtų kiaušinių, kad
neišsiristų alkani ir dainuojantys vikšrai,
tobulai mėgdžiojantys skruzdėlių
karalienės balsus,
kad išskristų drugeliais, drugiais, baltukais,
mojuojančiais plonaskūriais šilko sparnais.

Esu buvau:
būtasis, dažninis, kartinis.

Nužiūrėtoji


ji vaikštinėja
siauromis miestelio gatvėmis
pajūriais pamariais samanotais miškais
gervuogių krūmyne susibraižo kojas
rankas pirštus veidą
springdama ryja prisirpusias uogas
ir traukia išpampusias erkes
ir braukia braukiabraukia voratinklius
nuo ilgų ir tankių blakstienų
kad praregėtų nematančios akys
užlipintos tikrosios meilės lupenomis
ji rauda rėkia aimanuoja šaukia vaitoja
išgąsdindama mažuosius vaikus ir vaikaičius
jos palėpėse trūnija
seni rakandai ir kuparai
žalio medžio dulkėtomis gėlėmis ir
žydinčiais pavasariais
dūzgiančiomis bitėmis
iš amžinųjų gyvybės medžių
dabinti

Aktas
                                  pirtyje ant
akmeninių gultų jaunos senos ir
pagyvenusios merginos ir moterys
pilinguoja kūnus sūria gyvenimo druska
rūpestingai kruopščiai šveičia
nuo kojų pirštų galiukų kiekvieną
nagą sąnarį raumenį vystančios odos
lopą šlifuoja tarsi žievėtą pajūrio gintarą
apaugusį svajonėmis ir prisiminimais

senatvėje mylimos ir nemylimos
geidžiamos ir netrokštamos
po įspūdingomis kaukėmis
dramblio kaulo spalvos
pasislėpę liūdesio tirščiuose
juvelyriškai įkomponuotos
garo kambariuose
senose drobėse
impresionistų
maniera

Paplūdimy


guliu nuoga
su A.Marčėno knyga eilinė.
Vėjas atverčia lapą:
dvi vyro akys žiūri.
Susigėstu. Prisidengiu nuogybę.

Moliniu veidu

vėjas piktais delnais talžo
molinį mano veidą
dvi liūdnos
vandens akys
stikliniame marių akvariume
 
pykčio pilnas butas
sklidini kambariai
tvinksi pulsuoja alsuoja
didėja lyg votys
 
byrančiose krantinėse
sprogimo bangų virpesiai
 
liūdnos vandens akys
dvi auksinės žuvys
plūduriuoja
stikliniame marių akvariume

Kasdieniai pakalbėjimai
apie netvarką


chaotiškame buvime ir nebuvime
ant stalo, po stalu, ant kėdės, po kėde
medine, metaline, moline, plastikine,
elektrine, popierine, geležine
iškratyti daiktai: žvejybiniai įrankiai,
valas, ritė, meškerė, krepšys, samtelis.
jis ruošėsi žvejoti, gaudyti, meškerioti.
narpliodamas šį ilgą, aštrų valą,
apraizgiusį mano kūną,
supančiojusį mano mintis,
aistras, nuoskaudas,
įkalintą rėkimą, nepertraukiamą giją,
įsirėžusią iki kraujo
į raudoną mano kaklą.
jau įdienojo. ne.
ši diena ritasi vakarop
tarp kompiuterio klavišų,
tarp replių, popieriaus lapų,
švininių rutulėlių,
neišgertos kavos puodelių,
rangosi pelė, plaukioja netikri
žuveliokai
su metaliniais kabliukais,
grobuoniškomis mintimis,
savimyliškais aikčiojimais.
prietema.
mažų detalių fragmentai.
sidabro papuošalų mozaikomis
įkalintame egzistavime.
jau vėlu. labai vėlu. nežinau.
kam reikalingos šios tabletės:
berlin-chemie ir visi kiti daiktai
išmėtyti, išbyrėję, išdėlioti
aikčiojantys ir rėkiantys į veidą
nuolatos priekaištaujantys
bambantys ir primenantys tai,
ko nenori prisiminti,
matyti, girdėti, žinoti,
kas liko dūlėti, dulkėti, pelyti
praeities užverstoje knygoje,
laikraštyje, žurnale, monitoriuje.
apsivijęs valas kaskart stipriau
smaugia,
veržia. sunku kvėpuoti.
neleidžia pamiršti,
užsimiršti: pieštukas, trintukas, liniuotė,
lakas plaukams, nagams, grindims,
bučiniams, subliūškusiems oro balionams,
gaudantiems laukinį riaumojimą,
paguodos aimaną, viltingą šūkčiojimą.
greit sutems. naktis.

***
Akmenėliai ir virvė šakelė,
dešimt tavo įsakymų, tėve,
sudėlioti tarp ligų ir knygų,
grįžtančio laukimo. Kas
suskaičiuos sausio snaiges,
tirpstančias sibiriniam narve,
kur netikras paukštis gieda?

***
Aštrus žvilgsnis – gotikinio stogo smailė,
pravėrusi drumzliną dangų.

Viską reginti Dievo Tėvo akis.

Už vartų pražydo geltonos nerimo purienos
pempių balsais.

Dabar reikia išlaukti vieną
karščiuojančią dieną ir

pro vyzdžio reginį užu durų
už atvertų langų

ant žalios žolės…

Krebžda
raudonais lašeliais išmarginta

išeiginė senelės suknia
sukirpta.

Platėjantis kliošas skambiai plaikstosi
skubant į
Švenčiausios Mergelės Marijos
atlaidus Kalesninkų bažnyčioje.

Metalinė grandinėlė, medalikėlis
ant kaklo.

Keistų kvapų šleifas,
iškilmingai lenktas potėpis
ant lūpų.

Jūržolės krante

Suputojusio laiko paviršius – ažūrinis
smėlio audeklas po kojomis it
pleiskanojanti nuo šalčio oda.
 
Ta pati spengianti plokštuma
pakitusiame buvime tarp
sklandančių aitvarų, kamuolinių debesų,
tarp išėjusiųjų.
 
Veidas, nupieštas ant
kranto: apaugęs jūržolėmis.

***
Šarvojo vandenys kūną:
Marių nasruose,
Tarp žuvų ir dumblių.
Nieks negirdėjo, neregėjo.
Kai raudojo,
Vėjais užkimšo ausis,
Tinklais užpynė akis.
Paženklintas buvo.
Virš plazdančių burių,
Virš ledo kaitros.
Kai šalia
Mirtis keliavo
Jaunamartės nuometu…
Nuo pavasario žiedų,
Rudens bangų,
Žiemos ledu iš
Ryto maldų,
Iš Kuršo.

***
Ant raudonų betono plytelių
nusiraitė pilku dviračių taku

tvinksėjo plakė pulsavo aidėjo bildėjo

galėjo užsimerkti ir nusisukti
užsikimšti ausis duris langus

tapti panašūs į marių paukščius
gulbes žuvėdras kormoranus gerves
susilieti ar išsilieti

galėjo garsiai girgždėti
medinėse kurorto lovose
dainuojančiuose marmuro
klozetuose

galėjo
tai ne

Padedu tašką


Galėčiau pasakyti:
pabaiga,
arba sušukti, tyliai šnabždėti,
šnabždėti
erotiškai ryškiomis lūpomis,
paliekančiomis amžiną žymę
ant tavo tylėjimo.
Taškas –
pradžia,
kai atveriu delnus
ir nuskrendantys paukščiai
nubrėžia ryškią liniją
pro smėlio kopas, 
Karaliaučiaus link.
Į dorių bures,
į medžių šakas,
į kamuolinius debesis
saulėtame Kuršių nerijos danguje,
ant nugludintų gintaro karolių,
sidabro papuošalų
margaspalviame rugpjūtyje.

Taškas –
šviesa tamsoje:
dvi žėrinčios akys
laukinio žvėries.

by admin