Viskas apie meilę

TEATRAS. DVI NUOMONĖS APIE PREMJERĄ

Viskas apie meilę

Rita BOČIULYTĖ

Intriguojančia spektaklio „Viskas apie moteris“ premjera Klaipėdos dramos teatras pradėjo naują sezoną.

Šiuolaikinio kroatų dramaturgo Miro Gavrano, 1999-aisiais pripažinto geriausiu vidurio Europos rašytoju, vos prieš ketverius metus parašytos pjesės pirmasis pasirodymas Lietuvos scenoje neliko nepastebėtas. Nekantraujančiųjų sužinoti „Viską apie moteris“ buvo pilnutėlė salė. Gal ir todėl, kad spektaklis intrigavo žinomais kūrėjų vardais. Jį režisavo žymi lietuvių teatro režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Pirmajame šios režisierės pastatyme Klaipėdos dramos teatre „Viską apie moteris“ publikai iškloti užsimojo ne bet kas, o aktorės Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė, sukūrusios net po penkis vaidmenis. Joms padėti pasišovė vilniečiai scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, spektakliui muziką parašė klaipėdietis džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis.

Iš minimalistinio scenovaizdžio tamsos matome prieš akis fragmentiškai išnyrančius be galo skirtingų šiuolaikinių moterų gyvenimus. Tokius apgaulingai aiškius – ant baltų scenos grindų – lyg ant delno ar podiumo, o vis dėlto tokius slėpiningus… Lyg spindinčios šukės išgyvenimų gausa scenoje pažyra neaprėpiamas moters pasaulis… Nenusakomai gilus ir platus, paperkantis dramatiškais ir komiškais atpažinimo ženklais…

Dvi draugės, iš kurių viena, prieš kurį laiką ištrūkusi iš motinos valdžios, pakliuvo… į geriausios draugės nelaisvę… Atsiradus trečiai draugei, kitų dviejų draugystei iškyla pavojus… Dvi seserys, iš kurių viena… paveržė kitos vaikiną, susituokė su juo, augina du vaikus, bet laimės nepatyrė… Jas sutaikyti bandanti motina, per savo jubiliejų sulaukusi septynerius metus viena su kita nesikalbančių dukterų… Trys viską apie suaugusiųjų gyvenimą žinančios mergaitės, dainuojančios vaikų darželio koncerte mamytėms, kurios ne visos randa laiko ateiti jų pasiklausyti… Trys mielos pleputės bendradarbės, linksmai leidžiančios šeštadienį be vyrų, negalinčios viena be kitos gyventi, tačiau slapta viena nuo kitos siekiančios savo viršininko sekretorės pareigų… Jaunatviškos, gyvenimo geismo kupinos garbaus amžiaus senutės, dievinančios pyragėlius ir vis dar besirungiančios dėl to paties vyriškio iš tos pačios senelių prieglaudos…

Visos tos penkiolika spektaklio moterų – be galo skirtingos, tačiau siužetiškai susijusios. Vienos gyvena kaimynystėje, kitos yra giminaitės, trečios tiesiog pažįstamos, džiaugsmingai ar skaudžiai atpažįstamos… Jas visas sieja ir begalinis dėmesio, meilės troškimas. Gal banalu būtų sakyti, kad tai – melodrama apie meilę… Tačiau kaipgi be jos?! Ar ne ji turėtų išgelbėti pasaulį? Ar ne ant jos tas pasaulis ir laikosi? Ar ne į ją mes visi veržiamės? Kitąsyk patys to nesuvokdami… Ar ne ji mus sergsti ir veda?.. Ta pati visaapglėbianti gyvenimo meilė, nenumaldomas gyvenimo geismas. Jis veda ir spektaklio „Viskas apie moteris“ veikėjas, ieškančias laimės ir besistengiančias džiaugtis gyvenimu, koks skaudus jis bebūtų. Į jas žiūrėdamas nejučiom pagalvoji: kažkur ten, tarp tų vaikų ir senučių yra ir tavo pasaulis, tavo gyvenimas, tavo troškimai… Spektaklyje atpažįstame savo bendradarbes, drauges, mamas, močiutes, seseris…

Pagal autoriaus norą (pjesės pradžioje M. Gavranas nurodo: „pjesė skirta vaidinti trims aktorėms“), visus penkiolika pjesės personažų moterų įvairiausiais jų gyvenimo tarpsniais – nuo vaikų darželio iki senelių prieglaudos – spektaklyje vaidina tik trys aktorės. V. Leonavičiūtė, N. Savičenko ir R. Šaltenytė – puikios, viena kitos vertos partnerės bet kuriame epizode. Kurdamos po penkis vaidmenis, čia pat scenoje jos meistriškai persikūnija iš vieno į kitą. Tas virsmas žiūrovui irgi labai įdomus, nes leidžia žvilgtelėti į aktorių kūrybos užkulisius. Nors joms kainuoja turbūt nemažai sveikatos, kad įvykdytų pjesės autorius nurodymus: „Keičiantis scenoms, t.y. keičiantis istorijoms, perėjimas turi būti greitas, taigi aktorių išvaizdoje pasikeičia tik minimalios detalės: šalis, skrybėlė, perukas, švarkelis“ (M. Gavrano remarka).

Režisierė ir aktorės įdėmiai įsiklausė ir į trečią, paskutinę, dramaturgo pastabą: „Kadangi pjesės struktūra sudėtinga, bus „sunku“ ją skaityti, statyti ir vaidinti. Patariu pjesę skaityti labai atidžiai, statyti su matematišku tikslumu, vaidinti dinamiškai.“ Spektaklis išties dinamiškas, „gyvas“ ir, svarbiausia, jaudinantis. Jo personažai ir atrodo, ir mąsto, ir elgiasi kaip tipiškos šiuolaikinės moterys. Aktorės vienus vaidmenis kuria kaip charakterius, o kitiems paima iš gyvenimo charakteringus ženklus (pvz., darželinukių istorijoje) ir paverčia juos teatrine savastimi. Fragmentiška spektaklio struktūra, sakytumei, ir nekelia kitokio tikslo. Bet kai kurie jo fragmentai tiesiog pribloškia aktorių meistryste atskleisti charakterį per keliolika minučių (pvz., motinos ir dviejų dukrų istorija). Tie ženklai, tas charakteringumas ir charakterių atsivėrimo blyksniai juodame scenos fone žavi ir jaudina. Jie kur kas efektingesni, nei to keisto vyriškio paveikslas, nusileidžiantis į sceną spektaklio pabaigoje. O gal tai idealaus vyro, kurio moterys taip ilgisi, svajonėse susikūrė, o gyvenime vis dar tebeieško, portretas?.. Jį sugalvojo tikrai ne pjesės autorius.

„Viskas apie moteris“ sklidina emocijų: juodų ir baltų – kaip spektaklio rūbas, atmieštų ironija ir humoru, – kaip jo spalvingi ir žaismingi aksesuarai. Labai šiuolaikiškas ir turiniu, ir forma sceninis kūrinys. Nors dėl formos niuansų galima ir pasiginčyti. Lakoniškas, netgi asketiškas scenovaizdžio brėžinys, „žaidimų aikštelės“ šonuose surikiuoti stikliniai indai aktorių „žaislams“ susidėti labai jau primena neseniai šiame teatre pastatytą O. Koršunovo „Šaltą vaiką“. Ar ne tose pačiose madingos aprangos parduotuvėse pirkti ir naujojo spektaklio veikėjų drabužiai?.. Vis dėlto plastmasinės dėžės ant ratukų – bene pati vertingiausia, nors gal ir ne originaliausia spektaklio rūbo detalė. Jos akimirksniu pavirsta kėdėmis, lagaminais, staliukais, vežimėliais, o jų dangčiai – šeimos fotografijų rėmais, laidotuvių vainikais… Sprendimai – ne nauji, tačiau funkcionalūs, tikslingi ir efektingi.

…Gal ir apie moteris šis spektaklis nieko naujo, juolab visko nei joms pačioms, nei vyrams nepasako… Vis dėlto jis braunasi į širdį, tarsi melsdamas stabtelėti ir įsižiūrėti į save, artimus žmones, dar kartą pabandyti juos suprasti, priimti tokius, kokie yra, ir mylėti.

by admin