Viskas, ką matome?

Viskas, ką matome?

Pagrindine kūrybos medžiaga pasirinkęs patį regėjimo procesą, parodoje uostamiestyje G.Trimakas toliau tyrinėja fotografiją

Gytis Skudžinskas

Retai taip nutinka, kad su bičiuliu kalbėdamas po parodos atidarymo praėjus kelioms dienoms išgirsti frazę: „Ši paroda tikrai gurmaniška”. O taip nutiko po Gintauto Trimako parodos „Sidabras (taškas) / Replika (atsakymas)”, surengtos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ten ji dar veikia iki kovo pradžios.

Kas ir kaip

Ir, atrodo, nieko ypatinga šiandien parodų salėse aptikti užduodamus klausimus, perskaityti komentarus, išgirsti replikas ar tiesioginius atsakymus. Tačiau neretai tie teiginiai formuluojami kaip arba – arba, ir – ir situacijos, kai norima įtikti plačiajai auditorijai, domimasi, su kuo, kiek, kada ar kur. Šiuo atveju, tokios beletristikos neaptiksime. Menininką – gurmaną domina tik du klausimai: kas ir kaip, t.y. du kokybiniai kriterijai – medžiagos ir jos apdorojimo praba.

Parodoje uostamiestyje G.Tri-makas toliau tęsia savo nuolatines studijas, ir jo pagrindine kūrybos medžiaga tampa pats regėjimo procesas. Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad tai nėra fotografijos paroda. Gintautas neretai sako: „Aš ne fotografas, aš menininkas, naudojantis fotopriemones”. Žinoma, šis aspektas kartais gali atrodyti nebeatsekamai susipynęs ar kaip tyčinis klaidinimas, bet būtent fotografinis mediumas suteikia daugiausia galimybių kalbėti apie regimybės, menamos tikrovės ar simuliacijos peripetijas.

Prieštaravimų link

Fotografija kaip regėjimo paralelė, kaip amžiams įkalintas žvilgsnis yra taip giliai įsišaknijusi mūsų kultūroje, kad tampa ir nepakeičiama priemone šiems procesams analizuoti. Parodoje pateikiami atspaudai, sukurti pinhole technika, tiesiog stumteli mus regėjimo – neregėjimo prieštaravimų linkme.

Kurdamas pasitelkęs šią techniką, autorius niekada nežino ir negali tiksliai numatyti pasirinkto objekto kompozicijos, o pateikti atspaudai specialiai nekadruojami ir dirbtinai nepakeliamas kontrastas.

Tokie kūriniai nebegali mums suteikti tik pačios paviršutiniškiausios informacijos, kokį objektą autorius norėjo mums parodyti, tačiau pabrėžtinai pasakoja apie paties regėjimo fragmentiškumą ir sąlygiškumą. Ar tikrai galime tikėti viskuo, ką matome? O gal matome tik tai, ką norime matyti?

Priverčia suabejoti

Pinhole technika taip pat sąlygoja ir specifinio apibendrinto vaizdo dominavimą. Tai dar labiau sustiprina reginio ir tikrovės neapibrėžtumą. Norint užfiksuoti atvaizdą pinhole technika nepakanka kelių šimtųjų sekundės dalių. Šitoks metodas greičiau yra laiko, o ne objekto atvaizdavimo būdas. Slenkant laikui pamažu kinta ir mūsų regėjimo charakteristika. Juk dažnai pastebime, kad ką tik mačiau, o dabar nebepastebiu, vakar lyg ir buvo kitaip. Tad ir šioje parodoje reikėtų ieškoti ne svarbių detalių ir objektų, o paties ištęsto regėjimo proceso apraškų. Ir vis dėlto ar tikrai galime tikėti viskuo, ką matome?

Dar vienas svarbus autoriaus žingsnis, priverčiantis abejoti regėjimo įpročiais, tai nuolatinės matymo trajektorijos pakeitimas. Kasdieniame gyvenime į pasaulį žvelgiame horizontalia ašimi, o Gintautas pinhole kamera dažnai paguldo toje horizontalėje ir leidžia fiksuoti vertikalėje besidriekinčius pasaulio konstrukcinius elementus.

Netradicinė samprata

Vis dėlto akivaizdžiausiai regėjimo – kaip neginčijamos tiesos prielaidą išjudina parodoje pateikiami dvigubi tos pačios vietos atspaudai. Dualistiniuose atspauduose ta pati erdvė fiksuota tuo pačiu metu, bet abu atspaudai šiek tiek skiriasi. Skirtumai kartais tik nežymūs, kartais labai akivaizdūs, bet būtent šie skirtumai galutinai išjudina regėjimo kaip neginčytinos tiesos prielaidą. Tad ar viskuo, ką matome, galime tikėti?

Grįžtant prie pačios fotografijos technikos reikėtų pastebėti, kad pinhole šiandien labiau sietina ne su visuotinai priimta fotografijos samprata, o tiesiog su fotografijos idėja. Dar labiau į kampą G.Trimakas įspaudžia fotografijos tradicinį suvokimą kurdamas kitus darbus. Užuot fotografavęs, jis tiesiog eksploatuoja pačias fotografines medžiagas. Galiojimo laikui pasibaigus fotojuostelėse savaime išryškėja faktūriški elementai. Autorius pažeidžia fotojuostą ir atspaudžia jo sukurtą šešėlį. Fotopopierius, ekspozicijai besitęsiant, keičia savo atspalvį priklausomai nuo apšvietimo. Vis dėlto ar nereikėtų atsisakyti minties, kad fotografija – tai geriausia priemonė tikrovės reginiui, jei jis toks apskritai įmanomas, įamžinti?

Idėjų apykaita

Kitas klausimas, rūpintis Gintautui, kaip tie reginiai ir jų projekcijos tampa kultūros objektu. Čia autorius pasitelkia savo pažįstamus ir lietuviškoje meno scenoje gerai žinomus autorius. Šioje parodos dalyje nėra postmodernizme mėgstamų pasirinktų autorių citatų. Užuot tenkinęsis kitų kūrinių dekonstravimu, autorius linkęs juos komentuoti, reinterpretuoti, taip išplėsdamas ne tik savo parodos, bet ir pasirinktų menininkų kūrinių suvokimo galimybes. Atsisakydamas savo kaip vienintelio ir nepakeičiamo kūrėjo statuso, menininkas dalyvauja kūrybinių idėjų apykaitos procese. Tokia strategija rodo, kad pastarieji darbai nėra tik asmeninių patirčių kontempliacija, bet daugiau siekis komunikuoti ir meno kūriniu permąstyti vyraujančias kūrybines ir socialines normas.

Parodoje virtualiai kartu su G.Trimaku dalyvauja kolegos fotografai Vytautas Balčytis, Alvydas Lukys, Remigijus Treigys, Jurgita Remeikytė, Jurgis Paškevičius, tapytojai Ričardas Nemeikšis, Kazė Zimblytė, Edvardas Munhas, Eglė Ridikaitė, architektas Valdas Ozarinskas. Atrodo, tokia solidi kompanija turėtų užtikrinti visiškai saugią situaciją, bet darbai nuo sienų kartkartėmis krenta. O gal tai ir smagiausia, nes argi galime tikėti viskuo, ką matome?

by admin