Vištgaidis

Rimantas Černiauskas

Vištgaidis

Nežinau, kur jį sutikau, greitakalbe bėrė Vasilijus, tą vištgaidį Bolią, jis prilipo kaip vantos lapas prie subinės, eina visur iš paskos, klausosi, ką aš kalbu, kišasi į mano kalbas tuo klaikiu cypiančiu bobišku balsu. Pagalvojau, kad tai moteris, bet buvo lyg vyras su siaurais ūseliais po nosim ir tvarkingai išlygintom kelnėm, taip tvarkingai, kad perbraukęs pirštu per kraštą įsipjautum sau iki kaulo, o visi čia tebevaikšto apsmukusiom galifė, sukištom į aulinius ar guminius batus, tik jis vienas kitoks – inteligentas, kolūkio buhalteris, skaičių dievas, bet kas iš to… Sekioja man iš paskos kaip šunelis.

Na, baik, nepradėk verkšlent, Donelaiti, vartaisi pas mus kaip inkstas taukuose. Ko tau trūksta? Priekaištingai prabilo Tamara Borisovna.

O gal man nusibodo būt Donelaičiu, glamonėti apylinkės našles, glostyti jų krūtis ir plekšnoti per baltas sėdynes, nusibodo klausyti ilgų jų šnekų ir niurzgėjimo, kad pasaulyje nebeliko tikrų vyrų, vien tiktai prasigėrę klipatos, kurie meta bet kokį darbą, pamatę ar užuodę buteliuką degančio skystimo.

Ir kaip su tokiais mes laimėjome karą ir pasiėmėm sau tas žemes su visais trobesiais ir gyventojais?

Bet gyventojų nebėra.

Liko, išsislapstė, girdo mūsų kareivėlius burokų lakalu ir laukia saldaus keršto dienos. Tu esi Donelaitis, tu žinai, kaip ten bus, kai vėl ateis prakeiktas fašistas ir visus pasiims net nešaudydamas, o už butelį smarvės.

Ša, Praskovja, nesąmones čia kalbi, prisigėrei, prisilakei, eik namo, Donelaitis pavargo, duok tam žmogui ramybę, atėjai jau trečią kartą šią savaitę.

O tu nesistumdyk ir nepavydėk, užmokėjau už Donelaitį ir darysiu su juo ką noriu.

Užsičiaupk, rupūže susivėlus, neklausyk jo, Donelaiti, prasimano ji viską.

Tai jau ne, staiga Vasilijų toks baisus apmaudas suėmė, kad net atsisėdo lovoje, seniai tą žinojau, nujaučiau, kad perkat mane kaip kokią kekšę ar gatvės mergą. Kas aš jums? Ir po kiek mane pardavinėjat? Pinigais ar natūra?

Staiga jis atsistojo visu ūgiu, trenkė delnu moteriai per sėdynę, kad net kambarys suskambėjo, o aidas nusirito koridoriais iki paties Karaliaučiaus.

Po paraliais jus visas, bordelį padarėt iš našlių namų! Gyvas būtų kunigas Donelaitis, išvanotų jus, kalės, obeline lazda!

Kaip gražu ir didinga, jos kvatojasi, cypia lyg užsuktos. Kaip smagu, Donelaiti, kai tu pyksti! Duok man dar į dantis savo svambalu, nukąsiu, nučiulpsiu tą šventą daiktą…

Fu, šlykštynės… Man skaudu, supranti, o jos juokiasi… Guodėsi moteriai garsiai Vasilijus, todėl aš įšokau į savo kelnes ir išlėkiau pro duris kaip nuogas į dilgėles, dar pasiėmiau vatinuką koridoriuje nuo kablio, bobiškas, siauras, per siūles nesueina… Pažiūrėk…

Iš tikrųjų pro siūles lindo susivėlę rudi Vasilijaus krūtinės plaukai.

Labai gražu, kalbėjo bufetininkė Katerina, uždėjusi delną jam ant peties, duok paglostyt tuos tavo plaukus.

Na, jau to per akis, papurtė galvą vyriškis, aš tau porinu savo bėdas, o tu kimbi už plaukų kaip tos iškruštos kaimo našlės.

Taurę vyno! Šūktelėjo kažkas spiegiančiu balsu.

Ir tada pamačiau labai keistą žmogystą, sėdinčią tamsiausiam kampe su nugerta taure raudono vyno.

Viešpatie, dar viena neliesta boba prakeiktam našlių kaime.

Ne man, Donelaičiui, pakartojo keista žmogysta, atsistojo ir nusilenkė iki žemės. Taurę vyno kunigui Donelaičiui.

Kas ji tokia, paklausiau bufetininkės Katerinos, kodėl su kelnėm ir švarku, kaip koks diedas?

Vištgaidis. Jis ir yra beveik vyras, Katerina nusišypsojo, padavė pilną taurę raudono skystimo ir, įkišusi delną po Vasilijaus šimtasiūle, švelniai ėmė glostyti jo krūtinę…

Visas paėmei, pamylėjai, o manęs negali?

Kitą kartą, sudejavo Vasilijus, kitą kartą, ir nuėjo su ta taure pas vištgaidį, kuris prisistatė keistu ir nerusišku Bolios vardu..

Kvailas vardas, labai kvailas vardas.

Boleslovas, paaiškino žmogus, tai visi šitaip trumpina – Bolia. Ir skaudu, ir visai nejuokinga.

Tai tu lenkas? Ar šiaip koks priklydęs?

Ne, kaip tik aš esu vienintelis tikras tos žemelės vaikas. Būsiu liudytojas prieš Dievą ir pasaulio žmones visų jūsų darbų.

Vokietis?

Ne, aš kaip tu, Donelaiti, prūsas arba lietuvis, kas ten žino…

Donelaiti, sakai, tai juk kvaila. Visiškai kvaila, Vasia aš, joks Donelaitis, tai jūsų bobos padarė iš manęs pastorių Donelaitį ir užleido mergom kaip turkų sultoną.

Nesakyk – pastorių, pataisė jį tas žmogysta, vokiečiai taip juos vadina, o mes prūsai sakom – kunigas.

Kvailos bobos, padarė viešnamį kolūkio kontoroje.

Bobos nekvailos, jos mūsų miestelyje tvarko viską: ir tave, ir mane patvarkė.

Nesuprantu. Kas tarp mūsų gali būti bendra?

Tave patinu pavertė, Donelaiti, o mane, matai kokiu – vyru be kiaušinių.

Tai tu toks esi ne nuo gimimo? Nusistebėjo Vasilijus. Gimei sveikas kaip visi? Bernas su kočėlu?

Taip, buvau, sužalojo mane dar vaikelį…

Kam jį parsivedei, Donelaiti, jis mums tiek primeluos, kad su jokiu muilu neatsiplausim, nutraukė vyrų kalbas kolūkio pirmininkė. Išsiauginom jį čia, kaip gyvatę užantyje…

Juk sakiau pradžioje, kad tas vištgaidis sekioja man iš paskos kaip šunelis. Baigėm gerti raudoną vyną ir nuo jo pasidarė tik liūdniau, tik piktumas suėmė dar didesnis, tai sugrįžom vėl į „našlių namus“ kolūkio kontoroje. Čia žinojau, kad rasiu butelį tikros, baltos ir stipresnės, nes nuo vyno tik baltos seilės verčiasi pro dantis. Tik užsivedi, norisi dar ko nors, bent lašelį stipresnio. Pakeliui tas keistas žmogus papasakojo apie save ir savo dar keistesnę motiną, kurią frontui atėjus prievartavo visas pėstininkų batalionas, kiekvieną dieną po kelis kareivius iš eilės, kol neišaugo pilvas didesnis už ją pačią. Bet ir tada atsirasdavo ištvirkėlių, kurie parsiversdavo moterį ant žemės. Jis tą puikiai prisiminė, nes, lindėdamas motinos pilve, spardė kojom svetimų vyrų pimpalus.

Šokinėja fašisto išpera, kvatodavosi tie vyrai ir girdė jo motiną, pylė į burną rudą trofėjinį brendį.

O ji buvo jauna, nemokėjo rusų kalbos, prisigėrus kalbėdavo, bardavo nevidonus savo niekam nežinoma šneka.

Tai papasakojęs Bolia sustojo, nutvėrė Vasilijų už rankovės ir suspigo plonu bobos balsu Vasilijui nesuprantamais žodžiais:

Sūtrauka tu, kad tave lietus neužlytų, perkūnas trankytų, šikantį kad sutrauktų!

Išversk, paprašė Vasilijus.

Nežinau, staiga vištgaidis nurimo, suglebo ir nutilo lyg kažko išsigandęs. Ėjo toliau tylėdamas, paskendęs mintyse ir kambaryje sėdėjo tylėdamas, ir tylėdamas siurbčiojo baltą degtinę.

Kurvos vaikas, paaiškino reikalą Tamara Borisovna, jo motina buvo lyg kokia miestelio prostitutė. Kai pastojo, suapvalėjo, ją globoti ėmėsi buvęs frontininkas, žydelis, miestelio komendantas Olegas, pragyveno pas jį, kol pagimdė, gal trejus mėnesius, o paskui Olegą iškėlė į kitą vietą. Atiteko šlubam artileristui Sergejui, tas ją siūlydavo kaimo bernams už butelį degtinės, nes buvo jauna ir graži, gimdė vaikus kas metai, fašistų kurva, ir pati juos pasmaugdavo, o šitam, kuris liko gyventi, ji pati nurėžė kiaušius. Kokia motina, pagalvok, savo vaikui nupjovė kiaušinėlius…

Gana meluoti, nutraukė moterį Bolia, tuos dalykus aš prisimenu pats. Mano motina nebuvo kurva, tai jūs pačios esate kurvų vaikai, jūsų motinos ėjo su frontu ir išmėtė savo vaikus nuo Volgos iki Oderio, ir net nepasidomėjo, kas jiems nutiko, kur jie augo ir ką veikė vaikų namuose, išsibarsčiusiuose po visą Rytų Europą…

Vištgaidi, patylėk, vėl įsiterpė Tamara Borisovna, buvai mažas ir plonas kaip sliekas, negalėjai net prisiminti, kas tau buvo ir kaip…

Bet žinau, man Kolka papasakojo, kad jūs patys padarėt mane tokį koks esu… Aš miegojau, o jūs skustuvu perbraukėt man per kiaušius, nes buvau kitoks, vietinės moters vaikas, ne rusas – pamestinukas, kaip jūs visos…

Kvaily, ką čia pasakoji, juk mes puikiai prisimenam, kaip susitrenkei tuos kiaušius su rogutėm leisdamasis nuo kalno. Važiavai prasiskėtęs ir rėžei šakuma į šakas, įsiterpė Praskovja. Aš pati tave nutempiau į ambulatoriją, žliumbei ir raiteisi, rėkei kaip kankinamas…

Užteks tų prisiminimų, nutraukė visus Tamara, ko atsivedei, Donelaitį, tą kastratą? Tegu eina iš kur atėjęs, ar jam pamokslauti, kaip mes turim gyventi? Atsirado, matai, Marksas Engelsas…

Ne pas tave atėjau, ne tavęs ir klausysiu, dvokia čia kaip bordelyje. Gal nežinai, Donelaiti, kaip turėjo atrodyti tikri našlių namai?

Vištgaidis atsistojo, išpylė ant žemės savo stiklinę, pasisuko į Tamarą Borisovną ir pakartojo dar kartą nežinoma motinos kalba:

Sūtrauka tu, kad tave lietus neužlytų, perkūnas trankytų, šikantį kad sutrauktų!

Išversk, dar sykį paprašė Vasilijus, bet žmogus išdidžiai, nė trupučio nesvyruodamas nubildėjo laiptais žemyn.

 

Dekameronas

Moteriškės buvo linksmos ir šnekios, nuo išgertos degtinės sužvilgo jų akys ir atsirišo liežuviai, jau trys dešimtys metų jos nebuvo regėjusios gyvo šventiko, tik rajono partorgą ar srities sekretorių, o dabar pats litovcų kunigas Donelaitis prisikėlė iš mirusių aplankyti Čistyje Prūdy kaimo našlių. Nežinau, ar kada pagalvojot, kaip tuščiai mes čia laikomės, joks vyras čia nebeateina, tik girtuokliai ir pienburniai, o juk visos pasaulio saldybės yra tik niekai prieš tą malonumą, kokį moteris gali gauti iš vyro. Koks stebuklas ir kokia dovana visiems apylinkės gyventojams! Nebereikės mūsų moterims kas vasarėlę važiuot į kurortus ieškant meilės. Nereikės dūsauti ir varvinti akis į ekrano gražuolius. Nereikės naktimis kramtyti pagalvės ir staugti iš ilgesio.

Baikit, bobos, atsikrenkštė Vasilijus, koks iš manęs kunigas? Viso labo esu tik uosto dispečeris ir poetas.

Nesikuklink, dvasiškas tėveli, nutraukė jį Tamara Borisovna, juk matai, kad mes degam, net skruostai raudoni, net prakaitas muša…

Varyk, kunige, varyk velnią į pragarą, įsiterpė Proskovija, pats Dievas tave atsiuntė, kad vykdytum jo valią…

Kokį velnią ir kokį pragarą? Stebėjosi Vasilijus ir nė mirktelėti nespėjo, kad čia pat kambaryje išsitempė sofa – lova, sumirgėjo jo akyse balta paklodė ir jis liko nuogas patamsyje su beveik nurengta rudaplauke Proskovija.

Tavo velnias, pirštų galais paglostė jo lytį moteris. Ir mano pragaras, atidengė ji savo tamsiai apžėlusį tarpkojį. Varyk, Donelaiti, varyk velnią į pragarą, Dievui patinka toks tavo darbas, varyk, kol nuilsinsi ir sugriausi savo velnio puikybę…

Prisiskaitėt jūs čia, susiprato Vasilijus, visokių pornografijų.

O ką mums daugiau veikti tamsiam kaime, krito į lovą Proskoviją ir apkabino, apglėbė vyrą kojomis.

Taip Vasilijus pradėjo sunkų Dievo aukai paskirtą darbą.

Įvaręs velnią į Proskovijos pragarą, į našlės Anos areštinę jis įstūmė piktą bukagalvį milicininką, o paskui atėjo šeimininkės eilė.

Tamara Borisovna kažko susidrovėjusi greitai nusirengė, krito ant lovos ir pakėlė į viršų kojas: ką dabar pavarysi, kunige Donelaiti?

Palauk, palauk, sumurmėjo Vasilijus, kurio darbo įnagis jau pavargo ir norėjo teisėto poilsio, taip paprastai gali kiekvienas, o aš juk esu ne kiekvienas, bet kunigas ir neprastas žmogus, apsiskaitęs ir eruditas…Taip paprastai mes velnių nebevarysim…

O kaip tada, nusiminė moteris, mano draugėms varei su trenksmu, o man nebenori?

Palauk, palauk, sumurmėjo Vasilijus ir staiga prisiminė jau gerokai aptrintą Bokačio knygą, kurią jis vartė laivo bibliotekoje. Ta knyga keliavo iš rankų į rankas, nes čia daugiausia buvo kalbama apie kunigus, vienuolius ir kardinolus, kurie išmoningai naudojosi savo privilegijuota padėtimi, varydami iš žmonių pykčio ir blogio demonus, ar gelbėdami jų paklydusias sielas…

Nes juk šventumas per kūniškus žaidimus nesumažėja, nes jis tvyro sieloje, o patys meilės žaidimai tėra kūno nusidėjimas, kūno, kuris iš dulkės sutvertas vėl dulke pavirs…

Paversiu tave grakščia kumelaite, pasakė vyriškis, lakstysi po kunigo sodą ir spardysi obelis… Vis įdomiau nei drybsot čia ant nugaros.

Ir viskas, nusiminė moteris, net nevarysi velnio į pragarą?

Dar daugiau, nuramino moterį Vasilijus, jodinėsim abudu kaip patrakę po prerijas…

Tai pradėkim, nusišypsojo Tamara Borisovna.

Vasilijus, daug nelaukdamas liepė jai atsistoti keturpėsčiai, pliaukštelėjo delnu per plačią sėdynę, suėmė rankomis moters galvą, suspaudė ir tarė: tu, galvele, švelnioji, pavirsk laikinai jaunos kumelaitės galva. Tą veiksmą atlikęs jis ilgai ir švelniai glostė moters plaukus ir kalbėjo, kad jie turi pavirsti tankiais kumelaitės karčiais, paskui ėmė trinti, glostyti jos rankas ir prašė, kad jos pavirstų eikliomis kumelaitės kojomis, paskui glostinėjo jos nugarą, pilvą, baltas krūtis ir žadėjo, kad tie nuostabūs burbulai greitai pavirs gražiomis kumelaitės piršnimis… Tokiais žodžiais Vasilijus apdainavo ir Tamaros Borisovnos strėnas, šlaunis, blauzdas, kol atėjo eilė jos sėdynei, kurią glostant atsigavo ir poeto darbo įrankis. Uodegą! Riktelėjo Vasilijus. Įstatysiu tau uodegą ir varysim šuoliais per prerijas.

Po tų žodžių moteris tarytum sustingo, pakėlė aukščiau savo baltą sėdynę ir ėmė lėtai siūbuoti į šonus nebyliam laukime, kol burtininkas Vasilijus nusitaikys ir giliai bei tvirtai įstatys savo uodegą…

O tada jinai sudejavo, o galbūt sužvengė pro sukąstus dantis ir šoko lėkti tolyn per rasotą kunigo sodą, lėkė zovada, šuoliais, spardė kunigo obelis taip, kad žvaigždės su rausvais obuoliais krito į žolę, skilinėjo per pusę, ir baltos, kvepiančios sultys gausiai tekėdamos sunkėsi į šaltą dirvą…

Ir negalėjai suprasti, koks tada buvo metų laikas – pavasaris, kai visi katinai kniaukia po langais, ar ruduo, kai iš dangaus byra žvaigždės…

by admin