Vladimiras Buričius
(Rusija, 1932–1994)
***
ko aš laukiu iš rytojaus dienos?
laikraščių
Tardymas
– Kur jūs gavote savo kūnus?
– Mes juos radome vandenyje
– Ką jūs čia veikiate?
– Mes dėliojame sėklų minas
– Ką jūs slepiate burnoje?
– Mes slepiame burnoje žodžius
– Kada jūs ketinat išeiti?
– Mūsų laukia požeminis laivynas
***
kam apkabinti
jei nevalia pasmaugti
kam bučiuoti
jei nevalia suvalgyti
kam imti
jei nevalia pasiimt
visam laikui
į ten
į rojaus sodus
***
Žemė
pati save gydo
žolėmis
prideda takažolę
prie negyjančių
kelio
žaizdų
Ilgesio teorema
Į alkūnės išlinkį
įrašytas galvos apvalumas
Nieko
nereikia
įrodinėti
***
argi galima ištarti gėlei kad ji negraži?
Armstrongas
Juodasis arkangelas
paskelbęs Arfos pabaigą
Prometėjas
prikaustytas prie trimito
Plakatas
Valgyti reikia drauge
Kaip erzina maisto kramtymas
kai esi alkanas
Alkano neapykanta
Kaip erzina maisto kramtymas
kai esi sotus
Sočiojo neapykanta
Valgyti reikia drauge
***
Pūsčioji savo vaiko plaukus
Skaitai upės garlaivių pavadinimus
Padedi bitei išsigaut iš uogienės
Kokia išdavyste tu įsigijai visa tai?
***
Balandžiai fasadų žiurkės
Žiurkės rūsių balandžiai
Aš ieškau idėjos už kurią mane nukryžiuotų
***
einu vandens
ir į mano kibiro dugną
galvomis tranko ramunės
Naktis
Aš guliu ant nugaros
ir žiūriu į lubas
ausimis pilnomis ašarų
***
Knygos neatstos tėvo su motina
Žmona ir sūnus neatstos knygų
Aš patekau
į klijais kvepiantį
akligatvį
***
Štai ir veidas prie skustuvo įprato
Bet laikas mirti
***
Nesigėdyk pažvelgti ten kur žiūri minia
Ten gali būti naujas automobilis bet gali būt ir žmogus
***
Pasensiu
vaikštinėsiu dusdamas
nuo astmos
atsilapojęs bet kokiu oru
slapta vildamasis
jog kas nors pastebės
mano medalį
už žmogaus orumo
gynybą
***
norėjau pasivažinėti triratuku –
netelpa kojos
norėjau nusišypsoti iš nuosavo automobilio –
nėra dantų
norėjau apsiverkti –
nėra akių
ištiesiau taksistui pinigą –
o ten obolas
***
Laikas
galvą paverčia sidabrine
akis alavinėmis
prikemša burną aukso
liepia nutilti
***
Štai ir gavai tai
ko norėjai
tapai šeimininku
savo paties
ir laiko
sėdai už stalo
kur sėdėdavo tėvas
Bet nėra suaugusiųjų pasaulio –
yra mirusiųjų pasaulis
***
pilkas paukštukas
su gelsva dėmele ant krūtinės
leisk man tave užmušti
kad tave apžiūrėčiau
Humanizmas
Autobusas važiuoja ne pas žmones
Autobusas važiuoja į stotį
***
viskas vystosi spirale
sutiko sraigė
įsigūždama
dar
giliau
Deadaptacija
Jau nebeįsimenu žvaigždžių pavadinimų
Man jų neprireiks
Jau nebeįsimenu šalių pavadinimų
Man jų neprireiks
Jau neįsimenu miestų pavadinimų
aikščių vardų
Jų
man
neprireiks
Mėginu įsiminti tavo veidą
duonos kepalo kainą
ir savojo buto numerį
Iš rusų k. vertė Gintaras Grajauskas