Vokietijoje tarnavo Lietuvai
V.K.Banaitis (1918–1999) – iškilus Mažosios Lietuvos kultūros ir muzikos veikėjas
Daiva Kšanienė
Žymiam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, muzikui, kompozitoriui, žurnalistui Valteriui Kristupui Banaičiui šiemet būtų sukakę 90 metų (gimė 1918 m. rugsėjo 26 d. Karaliaučiuje – mirė 1999 m. rugsėjo 9 d. Fiurstenberge, 1999 m. spalio 22 d. palaikai perlaidoti Bitėnų – Rambyno kapinėse).
Pasitraukė į Vakarus
Ankstyvoje vaikystėje iš gimtojo Karaliaučiaus V.K.Banaitis su šeima persikėlė į Tilžę (abu miestai priklausė Vokietijai). Mokėsi Tilžės gimnazijoje, lankė vargonininkų kursus. Jau septyniolikmetis vargonininkavo Tilžės lietuvių ir vokiečių bažnyčiose. Augęs lietuviškoje aplinkoje, gaubiamas lietuviškumo idėjų, jis troško gyventi Lietuvoje, todėl būdamas devyniolikos, 1937-aisiais, atvyko į laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Įgijęs Lietuvos pilietybę, V.K.Banaitis baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir 1939-aisiais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Kartu studijavo Kauno konservatorijoje vargonus bei muzikos teoriją ir kompoziciją.
Savarankiško gyvenimo kelią V.K.Banaitis pirmiausia siejo su muziko veikla. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis dirbo Kauno ir Vilniaus radiofonuose, prisidėjo steigiant Vilniaus valstybinę filharmoniją. 1943–1944 metais dirbo koncertmeisteriu Vilniaus operos teatre, lygiagrečiai tobulindamasis Vilniaus muzikos mokyklos dirigavimo klasėje pas įžymųjį muziką, buvusį klaipėdietį Jeronimą Kačinską.
Deja, Lietuvoje, kurią be galo mylėjo, V.K.Banaitis gyveno neilgai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis pasitraukė į Vakarus. Dauguma lietuvių emigrantų po kelerių metų, praleistų Vokietijos pabėgėlių stovyklose, persikėlė į JAV, Kanadą, Australiją ir kitur. V.K.Banaitis liko Vokietijoje visam gyvenimui ir savąja veikla tarnavo lietuvių muzikai, kultūrai ir lietuvybei.
Rengė radijo laidas
V.K.Banaičio veikla, trukusi daugiau kaip keturis dešimtmečius, išeivijoje skleidėsi keliomis kryptimis. Būdamas visapusiškai išsilavinęs muzikas, jis sėkmingai reiškėsi kaip atlikėjas-dirigentas, vargonininkas, pianistas, organizatorius, kaip žmogus, rūpinęsis lietuviškų muzikos laidų radijo transliacijomis, kaip publicistas, muzikos kritikas, rašęs straipsnius išeivijos spaudoje. Be šios intensyvios organizacinės bei atlikėjiškos veiklos, V.K.Banaitis, būdamas profesionalus kompozitorius, kūrė muziką.
Vienas didžiausių V.K.Banaičio nuopelnų yra lietuviškos muzikos plokštelių kolekcijos rinkimas, saugojimas bei jos naudojimas, paskleidžiant įrašus eteryje įvairiuose Vokietijos miestuose: Berlyne, Kiolne, Hanoveryje, Flensburge, Hamburge, Štutgarte, Miunchene ir kituose. Per dvejus metus (1947–1949) V.K.Banaitis vien Hamburgo radijuje parengė dešimt lietuviškų radijo programų (V.K.Banaičio fondas 1949. LLMA f. 658, ap. 1, b. 43, l. 69).
Išeivijos lietuviai kompozitoriai J.Gaidelis, J.Kačinskas, V.Jakubėnas ir kiti dažnai kreipdavosi į V.K.Banaitį prašydami tarpininkauti įtraukiant jų kūrinius į radijo programas, o jis niekada neatsisakydavo, visada stengdavosi padėti. Visi išeivijos muzikai, bendravę su V.K.Banaičiu, negalėjo atsistebėti jo atsidavimu, nenuilstamu darbu, skleidžiant lietuvišką muziką.
V.K.Banaičio dėka Vokietijos radijo eteryje skambėjo ne tik išeivijos lietuvių kompozitorių kūriniai. Kai kada buvo atliekami ir tuometinės sovietinės Lietuvos autorių veikalai: J.Karnavičiaus, J.Karoso, J.Tallat Kelpšos, A.Račiūno ir kitų, taip pat M.Petrausko, J.Dambrausko, S.Šimkaus dainos.
Nesitenkindamas pavienių lietuviškos muzikos kūrinių radijo transliacijomis, V.K.Banaitis vylėsi sukaupti visą esamą muzikos plokštelių fondą bei sudaryti išsamų lietuviškų plokštelių sąrašą. Šį darbą jau buvo įpusėjęs.
Kūrė dainas ir giesmes
Kita svarbi V.K.Banaičio muzikinio darbo sritis Vokietijoje – atlikėjiška dirigento veikla. Jis vadovavo savo paties suburtiems lietuviškiems meniniams-muzikiniams kolektyvams.
1945–1946 metais V.K.Banaitis buvo Hafkrugo lietuvių dainų ir šokių ansamblio „Tėvynės garsai“ vadovas ir dirigentas. Su šiuo kolektyvu surengė daugiau nei 60 didelių koncertų, kurių klausėsi apie 8 tūkst. žmonių; ne tik lietuviai, bet ir vokiečių publika bei anglų karinės valdžios pareigūnai. Ansamblio programose dominavo paties V.K.Banaičio aranžuotos lietuvių liaudies dainos, taip pat šokiai, žaidimai.
Susirgęs ir gydamasis sanatorijoje (1946–1949) V.K.Banaitis muzikinę atlikėjišką veiklą tęsė Špakenbergo lietuvių stovykloje. Čia subūrė ir vadovavo lietuvių kolonijos chorui „Vytis“, rengė koncertus. Iš jų – keletą su vietos simfoniniu orkestru. Iš viso surengė per 100 koncertų. Emigracijoje išryškėjo V.K.Banaičio kūrybiniai kompoziciniai sugebėjimai. Iš dalies juos skatino meninis praktinis darbas, nes jo vadovaujamiems muzikiniams kolektyvams labai trūko repertuaro. Tad vadovas pats ėmėsi jį kurti. Iš atminties užrašinėjo ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, į vokiečių kalbą vertė lietuvių kompozitorių turimų dainų tekstus (S.Šimkaus, J.Tallat Kelpšos ir kitų). Iš viso harmonizavo 40 lietuvių liaudies dainų. Deja, užsiėmęs kitais darbais, V.K.Banaitis nepajėgė rimčiau atsidėti muzikos kūrybai, kuriai turėjo prigimtinį talentą.
Jausdamas muzikinio išsilavinimo stoką, 1950–1951 metais V.K.Banaitis studijavo kompoziciją Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje. Kiek vėliau sukūrė stambesnį veikalą – kantatą „Lietuva, Lietuva, tu kaip saulė gyva“ poeto B.Brazdžionio eilėms, chorinį sakralinį kūrinį „Libera“ chorui ir vargonams, kūrinį balsui ir fortepijonui „Dieve, Tėve gailestingas“.
V.K.Banaitis daug nusipelnė savo gimtajai lietuviškai evangeliškajai liuteroniškai giesmei. Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigai emigracijoje nepaprastai stokojo giesmių harmonizacijų. Pažindami V.K.Banaitį, žinodamia apie jo pasišventimą muzikai ir lietuvybei, kunigai dažnai kreipdavosi į kompozitorių, prašydami sukurti ar harmonizuoti giesmes. Todėl gydydamasis sanatorijoje jis ne tik vadovavo chorui, bet nuolat kūrė jam repertuarą.
1951-aisiais V.K.Banaitis parengė spaudai ir Liudvigsburge išleido evangelikų liuteronų giesmių rinkinį „Giesmės“ su 34 giesmėmis mišriam chorui. Giesmių harmonizacijos liudija puikų V.K.Banaičio choro pojūtį bei geras kompozicines žinias.
Rašė išeivijos spaudai
Muzikos kritika bei publicistika buvo dar viena labai svarbi, nuolatinė V.K.Banaičio veiklos ir raiškos sritis. Šią veiklą jis pradėjo 1952-aisiais Miuncheno „Amerikos balso“ lietuviškoje redakcijoje, o po metų, 1953-aisiais, Laisvosios Europos radijo korespondentų skyriuje, taip pat Miunchene. Be to, V.K.Banaitis bendradarbiavo išeivijos lietuvių spaudoje. Daugiausia rašė į pagrindinį išeivijos meninį žurnalą „Muzikos žinios“, ėjusį Čikagoje.
V.K.Banaitis buvo savitas, turintis originalų požiūrį muzikos ir bendrosios kultūros kritikas, vienas iš nedaugelio, kurie išeivijoje analizavo okupuotos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, nuolat domėjosi sovietinės Lietuvos kompozitorių, atlikėjų kūryba. Jis yra profesionaliai įvertinęs B.Dvariono, J.Juzeliūno, J.Gruodžio, E.Balsio, J.Indros, S.Vainiūno, J.Švedo, K.Galkausko, A.Račiūno, A.Budriūno, A.Klenickio ir kitų kūrinius bei apibūdinęs kai kurių jų menines individualybes.
Į periodinį leidinį „Santarvė“, leidžiamą Londone, V.K.Banaitis rašė straipsnius labai įvairiomis kultūrinėmis temomis; aptarė klausimus, susijusius ir su išeivijos, ir su sovietinės Lietuvos problemomis. Jis nuolat stebėjo sovietų Lietuvos kultūrinį gyvenimą, jį analizavo, o savo samprotavimus ir išvadas pateikė spaudoje. Septintojo dešimtmečio pabaigoje leidinyje „Akiračiai“, leistame Čikagoje, jis išspausdino išsamų, analitinį straipsnį „Lietuvos kultūrinio lygio dabartinės rodyklės“, kurio tikslas, kaip nurodė autorius, buvo „kritiškai apžvelgti kultūrinio gyvenimo raidą pokario Lietuvoje bei paaiškinti, ar sovietiniai teigimai apie nematytą kultūrinį progresą ir lygį atitinka istorinės ir palyginamosios perspektyvos analizės standartus“ (V.K.Banaitis 1969 – Valteris Kristupas Banaitis. Lietuvos kultūrinio lygio dabartinės rodyklės. Akiračiai, spalis, Nr. 9 (13), Chicago, 5).
Į kultūros padėtį Lietuvoje V.K.Banaitis žvelgė įdėmiu, savitu žvilgsniu, dažniausiai labai kritiškai, net negatyviai. Jis aptarė švietimo situaciją bendrojo lavinimo mokyklose, technikumuose bei aukštosiose mokyklose, knygų, natų, plokštelių leidybą, bibliotekų darbą, sporto, masinės kultūros reiškinius ir kita.
V.K.Banaičiui rūpėjo ne vien muzikos reikalai. Jis ragino visokiais būdais išeivijoje puoselėti lietuvybę, tautiškumą. Sielodamasis dėl lietuvybės likimo, neretai priekaištavo lietuvių išeivijos politikams dėl jų neveiklumo ir siauro požiūrio į lietuviškumo puoselėjimą ir išsaugojimą, ragino juos atsigręžti į kultūrą, kalbą.
Žurnalistinė V.K.Banaičio veikla neapsiribojo kultūrinio gyvenimo aktualijomis. Dirbdamas JAV leidžiamo laikraščio „Draugas“ korespondentu Bonoje, jis rašė straipsnius politinėmis bei ekonominėmis, ūkinėmis temomis.
Įvertinant V.K.Banaičio veiklą, jo darbus, akivaizdu, kad jis yra viena ryškiausių Lietuvos kultūrinio, muzikinio, visuomeninio gyvenimo asmenybė išeivijoje XX amžiaus viduryje.
