Vorai

Vorai

Mindaugas Valiukas

Žodis, kurį sunku ištarti, – arachnofobija. Taip ir norisi sakyti aranchofobija; arba anarchofobija. Iš baimės arachnoms besipinantis liežuvis pats ima ir sukuria visokių ten žodžių. Eufemizuoja, tabuizuoja, taip sakant, gal net nevalingai. Nors, po teisybei, kaip veikia arachnofobikų gynybinai aparatai ir įtvirtinimai, supratimo dar neįgijau, nes per visą savo amžių nepažinau nė vieno, kuris bijotų vorų. Pažįstu bijančių varlių, gyvačių, girgždančių sodo vartelių (ką čia slėpsi – visi mes ko nors bijom), bijančių vorų, kaltas, nesutikau, bet kad toks reiškinys egzistuoja, žinau iš laikraščio ir televizoriaus. Na, ir bijokit sau, durniai, tik nežudykit. Bijokit pagarbiai ir per atstumą. Nekiškit nosies, kur nereikia, ir pastebėsit, kad nepastebit voragyvio.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Bet kartais būna dienų – jų nepastebėti neįmanoma. Tūno pačiam savo tinklo centre, tik užsižiopsok ir pagaus tavo veidą, jei nepagavo žvilgsnio. O voratinklis ant veido tai ne pati maloniausia procedūra, net man, garsiam tinklininkui. Netgi, sakyčiau, procedūra šlykšti – chitininis megztinukas prilimpa prie fizionomijos, nytys trūkinėja, o pats mezgėjas priekaištingai dėbso savo nesuskaitytom akim tau į akis nuo tavo nosies. Brrr. Fui. O kaip nepriekaištaus – sunaikinai objektą! Taip, esu girdėjęs, kad voratinklį ant žaizdos dėk. Bet kam ant veido, jei nesiruoši dėvėti?! „Vore vore apsigyvenk mano širdy / širdy mano apsigyvenk vore / sulopyk mano sudraskytą širdį / širdį sudraskytą mano / vore, vore“. Bet kaip traukia žvilgsnį voratinklis, aplipęs žibiais sidabro pumpurėliais, ankstų rudenio rytą grybaujant! Iškabintas kaip gobelenas būtinai matomiausioje vietoje, ir tik užsižiopsok į tą spindintį megztinį – koks nors išsiviepęs pusbrolis išlups baravyką iš po kojų, meno tu auka! Šiaip voratinkliai skirti ne vien jūsų veidams ir musėms gaudyt. Jais maži vorai keliauja – skrenda KITUR. Aš irgi kartais noriu KITUR. Bet ne mažas esu, o suaugęs ir sąmoningas, todėl KITUR lai keliauja visokie plevėnos ir valiūkai. O mes pasiliksim ir dirbsim kieno nors labui, punktualūs ir stropiai. Sučiaupę lūpas, ir jokia dejonė anei aimana neišsprūs iš mūsų! Bus taip tylu, kad girdėsis voro pjaunamos drozofilos (kas būtų drozofobas?) zzz. Taip ir yra – pusbrolio baravykas, iš po kojų išlupta ir paties pasitraukta it rezistento, nes man prieš akis, įsivaizduojat?, kryžiuotis Žemaitijos miškuose XXI a. Įdomūs žmonės tie žemaičiai (tą žino lietuviai), įdomu, ką jie jaučia, kaip elgias, savo miškuose XXI a. vasarą sutikę (vorą) kryžiuotį? Ar kolektyvinė mūsų brolių pasąmonė neįjungia sirenų PRIEŠAS RITERIS PAVOJUS? Ar nesidairo ranka kokio masyvesnio medinio daikto, panašaus į kuoką? „Kokia žemaičio elgsena su vorais (kryžiuočiais)?“ – būtinai paklausiu savo draugo žemaičio. Ką ten paklausiu – iškamantinėsiu kaip kamanė žiedą! Tuo labiau kad yra ir proga – jiems tuoj gims žemaitukas. O kuo blogai kresnas žemaitukas? Kol dar nepakaustytas, neišjodinėtas ir neįkinkytas, laukinis ir nartus? Ne taip, kaip tas, iš TV laidos, čigonų varomas per visą miestą, senas, vos bepasivelkantis, bandantis prieštarauti, lupamas sumaniais čigonų bizūnais. Kažkas paskambino policijai, matyt, tas kažkas pamatė pro langelį arklį, čigonų varomą, ir pamanė, kad tie vagys ir šunauja gabena vogtą daiktą, ir teisingai, kad paskambino! Policija sustabdė keistąją trijulę miesto džiunglėse, paaiškėjo, kad čigonai vargšą faunos atstovą legaliai išlošė, o neina jis ne todėl, kad jo koja sulūžus, o dėl to, kad tinginys. Man taip buvo gaila to arklio, kad nesigėdijau savo girtų ašarų. Nes arkliai man patinka. O čigonai… Kaip rašė O.Milašius: čigonai yra spalvingi ir traukia blogus poetus.

Kad ir kaip savo vaikystėje ir paauglystėje stengiausi atrodyti kietas ir be skrupulų – išbandymas žudymu baigėsi fiasko. Tėvo buvau auginamas medžiotoju (artėjo amžius, kada galėsiu legaliai naudoti šaunamąjį ginklą medžioklėje, kada bus leidžiama šratais kasyti šernams mentes) – šaudžiau į laikraštį karjere, medį, ir staiga (tos dienos negrįš!) atėjo metas išbandyti gyvą taikinį… tai buvo maža balta katytė. Įžūliai meluoju, tai buvo juoda visai ne maža varna. Pirmas šūvis jos nenukovė. Antruoju turėjau pribaigti. Atrodo, pribaigiau – pulso netikrinau. Bet kai po savatės sėdėjau medy „ant palaukimo“ ir po mano pušim sutemus naiviai trainiojosi stirna, supratau, kad tas šūvis į varną buvo mano paskutinis šūvis. Taip neprasidėjusi baigėsi mano medžioklio karjera. Bet nėra taip, kad musės nenuskriausčiau – nuskriausčiau, ir skriaudžiu. O kartais net su nostalgija prisimenu šaunamąjį ginklą, ypač, kai kas nors labai užknisa, kai nėr ką veikt. Mokyklos laikų pažįstamos vyresnysis brolis įsidarbino apsaugoje. Gavo tarnybinį pistoletą. Ir pirmą dieną jį išmėgino – nudėjo jos šunį ir numetė griovy prie kelio, kuriame mano kolegė moksleivė prabliovė visą dieną kaip suaugusi ir nenuėjo į mokyklą. Vėliau tas pats vyresnysis brolis liuobėsi motociklu ir į baką susitėškė kiaušinius, kurie sutino it kokosų riešutai. Jis gulėjo lovoj kelias savaites negaluodamas, o seserys galėjo tyčiotis iš jo, kiek leidžia jų dvasingumas.

Mes su seserim buvome paskelbę kraujo kerštą savo katino žudikui. Siamas Simas grįžo mano skylėtas, kelias savaites dar pasigalavo, ir letalinė baigtis. Matyt, buvo išnaudojęs savo gyvenimų limitą. Prisiekėme suaugę atsiteisti žudikui, nekantravome, kol rankos sustiprės sunkiam keršto įnagiui. Bet žudikas nebuvo labai aiškus, įtariamųjų – kaip obuolių krituolių sode po vėtros, nes visi čia pas mus ginkluoti iki plombuotų dantų – medžiotojai natūralistai, žvejai spiningautojai, kolūkiečiai rezistentai, pardavėjos eikvotojos stambiu mastu, ateizmo/tikybos mokytoja, – apkaltinti galėjai bet ką, nekaltų apskritai nebūna, todėl įtariamuoju pasirinkome labiausiai nepatinkantį subjektą ir, žinoma, jie mums nesutapo. Taip visus įtarinėjant metai bėgo, o kerštas miršosi. O kaipgi kitaip! Juk suaugę ir rimti, dirbam ir mokam mokesčius, imsi dabar eisi į juodą turgų pirkti AK, kad atkeršytum už savo katiną, kuris, kad ir peliavo, bet surydavo tortą ir prastai plaukė?! Negi čiupsi žudiką už gerklės ir įspaudęs kampan koši pro dantis atmintinai vaikystėje išmoktą tekstą: „O dabar mirk, šunie! – taip būtų pasakęs mano Siamo katinas Simas. – Mirk!“ Ir dar parodyčiau, prieš sušvirkščiant niekšui po oda švino, katinuko nuotrauką, kad minant pragaro ratus akyse spinėtų žydros Siamo žvaigždės…

Vorų niekas nešaudo. Nebent rikošetu – koks nekantrus savižudis, patingėjęs laukti nukraujavimo vonioje, dėl tikrumo šautųsi. Ir vorai neturi devynių gyvenimų. O kiek turi? Tautosaka ir mokslas nutyli. Nutyli ir patys vorai. Ne todėl, kad tylūs. Kai kurie vorai, trindami kūno išaugas, išgauna žemo dažnumo (325–425 virpesių per sekundę) garsus, kuriuos registruoja tik prietaisai. Jie skleidžia traškėjimą, čirškėjimą, šnypštimą, girdimą ir žmogui, – ne tokie ir tyleniai. Kai paklausiu, ką jūs čia, vyrai, mano vonios kambary valgot, – neatsako. Nei šnypštimo, nei traškėjimo. Bet tikrai, kuo jie minta? Juk čia nėra jokių musių. Todėl galima priskirti vorui daugybę nebūdingų, stebuklingų savybių ir bruožų. Galiu sugalvoti, kad mano vorai maitinasi garais, kad iš geležingo vandens išgauna rūdą, kad voras stiprinasi lašų į aliumininį dubenį muzika; voras gyvas šviežių rankšluosčių pievomis, kojinių sūriu, paklodžių (cit!). Štai beveik ir eilėraštis apie vorą ir jo mitybos savitumus. „Šiandien laidoje voras iš mano vonios. Jis pristatys 3 patiekalus. Paruoškite šratinukus.“

Vorų į rankas neimu. Nusiplėšiu tualetinio popieriaus skiautę. Nariuotakojis lyg suprasdamas jon įsikerta ir abu iškeliu, numetu po klozetu. Viskas, reikalas atliktas, iki kito karto. Vorai niekada nepasimoko. Jie neišlipa iš sausos vonios, ką jau kalbėt apie drėgną. Voras vonioje ne kasdienis reiškinys, bet dažninis. O visgi kažkas juos traukia į šiuos mirtinus spąstus. Žinau, yra tokių, kurie žiūri į vorą vonioj ir verkia, ašarose vargšą skandina. Kad ištrauktų, tai ne – kriuksi, šniurkši – netraukia, nes bijo. Aš ne toks. Aš visada padedu. Tai nėra sunku: paimi tualetinio pop…

Ištrauktųjų neregistruoju ir girtis jų skaičiumi man svetima. Tačiau ne viskas taip gražu. Vienam „Placdarmui“ (toks poetų sambūris Baltijos pajūryje Lietuvos Respublikos teritorijoje prie Juodosios tvirtovės) turėjau prirašyti visokių užrašų ant kartono (pvz.: dangaus kancelerija – rodyklė į viršų; WC – rodyklės į visas puses; super kame ogas gribus – be rodyklių; skruzdėlės – rod. į apačią, ir t. t. ir pan.), bet kartono neturėjau. Sakau, nueisiu į savo nuomojamam butui priklausantį rūsį ir pažiūrėsiu, gal netyčia bus kokių atraižų? Taip, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko neparsinešiau. Niekšiškai meluoju! Parsinešiau. Ir labai daug. Blusų. Jomis buvo aplipintos mano vidutiniškai plaukuotos kojos – pamačiau, nusimovęs kelnes, panūdęs pasikasyti. Ant galvos ir drabužių blusų taip pat buvo lyg legionierių Eurolygos ekipose. Jų entuziazmą pavėsinau dušu, mikliai persirengiau neblusėtais drabužiais ir pasileidau į artimiausią parduotuvę. Nusipirkau flakoną pif paf (cobra?) ir jau darysiu blusoms galus. Tačiau akimirkai ranka su nuodais blusoms sustingo. Nes jei išpurkšiu (o purkšt teks visus kambarius, virtuvę, vonią, žodžiu – viską, nes straksinčios bjaurasties pasisėjo visur), jeigu purkšiu – žus ir vorai… Visi. Kad ir koks suaugęs ir rimtas esu, sveikai ir blaiviai žvelgiu į gyvenimą, tikiu, kad vorai neša laimę. Kuo tikiu, tai tikiu, bet blusos buvo kažkoks nutylėtas Dantės Aligjerio pragaro ratas, todėl ryžausi kaip Aladinas išleisti nuodingą džino šnipštą iš lempos su užrašu Cobra (Pif paf?). Džiną teko išeikvoti visą, nes po pirmo blusų egzorcizmo straksėjimas apvango, tačiau nesiliovė, buvo dar plika akimi pastebimas. Džinui darbo atsirado ir antrą, ir trečią dieną, nes jei genocidas, tai atkakliai ir metodiškai, ir pergalė ne už kalnagūbrių! Bet pas Abraomą keliaujančios blusų virtinės su savimi pasikvietė ir vorus. Jo didenybė Dichlofosas nepagailėjo nei jauno, nei seno, nei didelio, nei mažo. O ką aš, Mengelės mokytinis, žudikas žuikėlis?.. Vakar paskambino iš kinostudijos, pranešė, kad gavau epizodinį vokiečių kareivio, išprotėjusio nuo karo baisybių, vaidmenį. Ką, čia tik atsitktinumas, sutapimas? Sąžinės voratinklis…

Bet po kurio laiko vorų vonioje vėl atsirado. Matyt, mažų voriukų ant savo skraidančių tinklų keliauta KITUR ir atkeliauta ČIA, pas atgailaujantį kilerį. Ir vėl jie mane pasitinka vonioje. Sveiki, sakau, malonu jus vėl matyti namie! – nuleidžiu tualetinį popierių, iškeliu – sėkmės! Ir taip iki galo. Iki išsiregistravimo.

by admin