PARODŲ ATSPINDŽIAI
Vystančios spalvos elitinės tapybos puokštėje
Ignas Kazakevičius
Mąsčiau andai apie tradicijos reikšmę kultūroje. Mene, be abejo, ir tapyboje – taip pat. Mąsčiau apie klasikus mūsų tapybos, ekspresionizmą, apie asmenybės reikšmę atskirai paimtoje meno šakoje ir jos įtaką už pastarosios ribų.
Ir kad sudrebės Lietuvos žemelė!.. Ir taip tris sykius. Ir prabėgo gyvenimas neilgas prieš akis manąsias, ir pažvelgiau ašai į Stasiulevičiaus Aloyzo paveikslą Vilniaus tema, toks sukrypęs Vilnius (lyg parodija tų požeminių smūgių), kur „Klaipėdos galerijoje“ dabarties kabo šalia kitų Antano Gudaičio mokinių ir tokiais save laikančių bei mūsų laikomais kūrinių.
Viso labo emocijos
Paroda yra skirta lietuviškojo ekspresionizmo tėvo A. Gudaičio ir jo genealoginio medžio šimtmečiui. Taip sakyt, švyturiams ir švyturėliams, nes gi rašte aiškiai yra pasakyta, jog ne tas švyturys yra galingas, kursai daugel apšviečia, tačiau tasai, kur žmonių širdis švyturiais paverčia. Tataigi. Mene tai ypač svarbu, nes jei paveiksle regime tik formą, bet jos sukūrimo prasmės neįžvelgiame, nesujaudins ir neuždegs minčių mūsų toks menas. Jei su Dievu nuolat polemizuojame ir antausius jam loginius skaldome už tą patį formų sukūrimą žemėje, todėl nesijaudinkite atsistoję prieš klasikų (atseit … na, patys žinote, su kuo norėjau palyginti, tik be reikalo tarti nenoriu) kūrinius. Ekspresionizmas nėra gilus menas, tai vislab emocijos, formų, spalvadėmių laužtėse tūnančios, mūsų nihilizmą, skepsį, katarsį iš nevilties gimusį, mūsų kenčiančios sielos giesmę gaudančios.
Taigi stoviu sau galerijoje, pas lango atidarymą, balkio įsikibęs, nežinai juk, gal cunamis koks kils ar praraja atsivers, viliuosi blogiausiu, o gal ir ne tik tokiu atveju, atras meno kritiką, paveikslais užvirtusį, sakys, nešė kryžių idėjos, menų kantriai ir visa kita, narys taigi sąjungos esu – vainikas priklauso, beje, spalvingo norėčiau – kaip R. Z. Bičiūno tapyba, kurią betgi patys menininkai kaltina saldžiu dekoratyvumu ir ekspresio nizmo devalvacija, tuštumu, ir yra šiuose žodžiuose tiesos, ir kuomet „varai“ tą patį per tą patį, tame pačiame formate, tą pačią kompoziciją to pačio numerio teptuku…
Užsiciklino mūsų klasikai, savyje vartus užvėrė. Svarbiausia čia vis dėlto pristatomos kolekcijos klausimas. T.y. tokioje kultinėje parodoje vertėjo parinkti „auksinio periodo“ kūrinius, ir Stasiulevičiaus taipogi, ypač tuos, kur folijas auksines klijuodavo ir Vilnius išties gausdavo barokine erozija, t.y. idant matytume, kuo kiekvienas tarp savęs skiriasi ir kiek to gudaitizmo kiekviename išliko.
Zulinta, nuzulinta…
Tokioje parodoje turėtų kaboti svarbiausiųjų tapybos raidai Lietuvoje dariusių įtaką kartų atstovų paveikslai, kūriniai, atspindintys tos kartos idėjas, t.y. dėlei pabrėžimo, kodėl karta vadinama karta. Iš labiausiai katalogizuotų ir tituluotų, vadinamųjų kultinių kūrinių, minėtinas Arvydo Šaltenio „Kareiviai“. A. Šaltenio darbai gudaitininkų gretose, kurioms priskirti galima būtų beveik visus Lietuvos tapytojus, nes jei ir nesimokė tūlas pas A. Gudaitį, tai bent jau pas jo mokinį ar sėmėsi įkvėpimo iš paties maestro kūrinių, taigi A. Šaltenio darbai skiriasi nuo tradiciškai suvokiamos vyresnės kartos tapybos.
A. Šaltenio vertintini: murzinas akvareliškumas, atviras, nuoširdus neužbaigtumas, keli brūkštelėjimai, agresyvūs šuorai – tarsi priešprieša faktūrai, riebiems potėpiams, neįmantriam siužetui, tokiai pat, tačiau suabstraktintai ir deformuotai figūrinei kompozicijai. Antai V. Ciplijausko kūrinys išsiskiria aristokratiškumu, potėpio ir figūrų proporcijų elegancija, kuo niekada nepasižymėjo mužikiškos, čia reik suprast teigiamai, A. Gudaičio drobės. Kitokios K. Dereškevičiaus geometrinės plokštumos. Jos galėtų sudominti prie jo stereotipinių lietuviškai adaptuotų ekspres-popart‘inių versijų pripratusius ir su jomis K. Dereškevičių siejančius.
A. Beinaravičius, A. Kliauga galėtų atstovauti bet kuriam panašiam kolegų sambūriui, žanrui ar temai. Ir nieko juose, kas tęstų didįjį kaulais barškančio karšinčiaus ekspresionizmo žygį per Lietuvą. Nei energijos, nei originalumo. Ir jei taip žiūrėt, tai neaišku, kas dar blogiau – J. Daniliauskas su savo zulintais, nuzulintais, prazulintais langais į kaimą, avytėm, plaukiančiom dangumi, ir sodybėlės fragmentu deeply mėlyname fone, tom užkankintom pasakėlėm apie artojaus arkadiją ar amžinai besiblaškąs tarp hiper, siurr ir kitokių realizmo atmainų G. Kazimierėnas, violetiniame purpuriniame kolorite mezgąs autofilinius alcheminius pasakojimus užmigusio miesto ar įmantrių griuvėsių fone.
Kita vertus, L. Tuleikis „vartėsi“ mažiau, bet vėlek arba potėpiai/faktūros/formos iš dešinės į kairę, arba atvirkščiai, bet plokštumoje į medžio, krūmo formas išlietos lokalinės spalvos tvirtos lyg asfaltas, solidžiai monumentalios, nelyg šalies kategorijos kelias, kuriuo vis dar bandome važiuoti. Veikiau kelias liko, o juo važinėtis norinčiųjų vis mažiau ir mažiau.
Ant sienos galinės turime ir du klaipėdiečius – Liną J. Jankų, kuris beveik „nesivartė“, ir taipogi gana konservatyvų Algimantą Jusionį. Čia eksponuojami jų darbai, kurie nieko nekeičia šioje parodoje, tačiau primena, jog A1 autostrada baigiasi Klaipėdoje.
Žemė tai dreba, o kas gi ir kaip sudrebins mūsų meno pasaulėlį? – peršasi retorinis klausimas, stebint brandžiai apvytusią šios parodos puokštę.
