Vytautas Brencius

Vytautas Brencius


Idėja jau žvarbsta
išrinktieji tautos didžiavyriai
numetė miniai prie kojų
idėją – ji buvo tokia balta
švelni nekalta kaip
vaikystėje glostytas ėriukas
apgaubta skurdžia skrandute

patys šiltai įsitaisė
prabangiuos seimo rūmuos
ir jau metų metais
trina savo spuoguotus
nuo problemų ir rūpesčių
pavargusius sėdmenis
dabar jau daug minkštesnėse
kėdėse netgi su ratukais
(patogiau nuvažiuot
netrukdant darbščių kolegų
iki rūkyklos ar baro)

gydytis hemorojų važiuoja
ar patogiuos boeinguos skraido
gal net po keliasdešimt kartų
į egzotiškas afrikas azijas
ne be reikalo
parveža pusalkaniams pedagogams
pensininkams medikams
o irgi bibliotekininkams
naujų tobulų lžeidėjų

kaip antai išmokinti
valgyti ryžius lazdelėmis
(mūsiškė nepasotinama tauta
kabina juos šaukštais)
kaip iškelt laivų nuolaužas
(jau mūsų pakrantėje
laivai lyg ir nebedūžta
o ir su tuo susitvarko gerai
sava firmelė narų servisas)
arba ar tinka kiniškas smėlis
mūsų valdovų rūmams

didžiavyriai nutraukė
nuo idėjos šiltą skrandutę
savo per lėbavimus
pypkių žiežirbomis pradegintiems
prabangiems kailiniams palopyti
idėja kaip našlaitėlė Sigutė
žvarbsta ir vis dar
kažko ilgesingai laukia
gal naujo Baltijos kelio
kaži ar besulauks_ _ _ _

nebūk Martynai
svajoklis romantikas
ir mėlynas dangus bus tavo
pirmąsyk saldžiai užkukavo
naivi gegutė pavasarį
drastiškai iliuzoriniam gojuj
o tu be monetos kišenėje

jai atkartoja skambiu
aidu saldžiabalsė lakštingala
„ne piniguos laimė
ne piniguos laimė“
nesvarbu kiek tau metų
ir kodėl tu be cento
savo plačiose majakovskiškose
kišenėse

kodėl amerikontų žodžiais
mėgstamais kartoti sovietmečiu
jei esi protingas žmogeli
tai kodėl esi biednas
(apie talentą išmintį
būdavo garsiai nutylima)
taip buvo ir bus
per amžių amžius ir amen
kaip ir dabartės
mažoje nemarijos – kanibalų
ir švogerių žemėje
nebeužtenka letenos pirštų
suskaičiuoti seimo milijonieriams
go to devil:
užčiaupk savo giesmę
pamaiva geguže
po beprasmės vilties dangumi
ir tu plagijate lakštingala
kėblink ir tu Martynai namo
nesgi esi tik naivus
padebesiais skraidantis
pingvinas romantikas

vakar –
dabar – visada

laimingos vaikystės simbolis
virvele pakabinta
buto raktas ant kaklo
grubios realybės škaplierius
gal įrodymas kaip jiems
vienintelei privilegijuotai klasei
smagu ir gera laisva gyventi

žaidimų pilni kiemai ir pavartės
užrašai ant sienų laiptinėse
akivaizdžiai patvirtina
jog čia išmoko daugiau
negu šaltoje mokykloje
žaisdami prekybininkus reketyrus
mafijozus ar centro komitetą

ir ko jiems regis betrūksta
kambary voliojas dulkėti žaislai
perdien gražiai čiulba
televizorius
šaldytuve dar gali nugvelbti
iš celofano išsinėrusios
bespalvės sojų dešros
o duonos kaip ir dainų lig soties
o kokia kiemų neribota laisvė

tėvelio veidas dar žiemą
išbluko atminty – iš jūros
save primena trumpomis
šykščiomis radiogramomis
vis gaudo tėvynei žuvį
kaldamas pasiaukojamo darbo
 pergalę
mamytės veidas pilkėja nuo dulkių
sirijuj trinyčiuos ar gulbėj
pašviesėja tik vaikų sapnuose
tie jau spėjo pavargti
kol mamas vakare išspjauna
autobusas
ir jos bėgdamos į socialistinį
bendrabutį
pakeliui prisimena – rytoj
Jūros šventė
mugėje bus grūstis
bet gal pasiseks šį tą
skanesnio nupirkti vaikams
o juos pačius teks į gatvę išleisti
nei sočius nei laimingus
beviltiškai vienišus

tėveliai šiandien išsibarstė
sotesnės duonelės ieškodami
po ūkanotas airijas anglijas
ar apelsinų plantacijas
ant asfalto likę vaikai
su tais pačiais simboliais – raktais
žaidžia prekėm perpildytus
marketus
ar išmintingąjį seimą

ir šitaip o Viešpatie visą gyvenimą
ir tau ir tavo vaikams
bet dar krebžda krūtinėj kažkas
gal vilties sūrus mažytis krislelis
ir sulaiko nuo paskutiniojo
žodžio AMEN

kažkokia neeilinė diena
jūros brizo šuoras
iš prakiurusio uosto
įmeta nuo jūros pavargusį
į gergždžiantį ikarusą
akys nevalingai išskiria tarp
buities užguitų keleivių
žmogelį iš lėto sklaidantį
nučiupinėtos knygos lapus

jo nubrozdintas veidas
dėmesingas ir susikaupęs
tai bent! vos nešūkteliu
retas atvejis tyliai sau mintiju
o su mėlynėm juk būna
ne tik girtuokliai
būna ir “intiligentai”

zigzagu mestas žvilgsnis
išplėšia knygos viršelyje
autoriaus pavardę
panašią į klasiko –
Moris Diurua
akla gėda man nežinoti
užklaustas atsako jog tai
detektyvas ir superfainas
o taip po paraliais
ir tai jau šis tas
detektyvas irgi rimta
būna – net klasikinė –
įmantri literatūra
netikintys pasiklauskite
mūsiškio žymaus Raido Dubrės

pramirga kelios stotelės
įsėdus garbi dama gal senjora
iš rūbų irgi manierų
matyti griežta ekspedagogė
ir še tau žmogaus
pagarbiai atsiverčia
Nausėdo poezijos knygelę

po perkūnais gražių pavyzdžių
užkrėstas leki ir uždusęs
peržengi slenkstį erdviausio
knygyno
dar kito ir kito bet tuščia
kaip bažnyčioj šiokiadieniais
kaip Salamander ar Danija
batų krautuvėse
tik keli mokinukai
apžiūri rašymo priemones
ar perka namų darbų sąsiuvinius

vienok patirta situacija
gergždžiančiame ikaruse
verčia uždėti
šio interaktyvaus teksto
antgalvę tokią
1999 m.

beveik odė šėtono tvariniams
tarakonai šoka rokenrolą
breiką krokoviaką bugi-vugi
šėtono tvarinius geriau stebėt iš tolo
mes – amžini: fundamentalus
jų šūkis

ir ko jiems nešokti
jie pasaulio valdovai
jūrų laivuos jų vardas
bendrinis jie visi alei vieno
pravardžiuojami stasikais
juodi rudi ir geltoni
sutverti gal paties šėtono
gal dar dinozaurų išnykimo eroj
nebaisus jiems nei speigračio šaltis
nei alsusis tropikų karštis
adaptavosi prie civilizacijos
sukurtų ar tik kuriamų nuodų
nors kartkartėmis neatsilaiko
prieš verdantį vandenį

jie neskęsta unitaze
išgyvena rods mirtinai pritrėškus
nuvelka savus vidaus organus
į nuošaliausią kampą kajutėj
ar mikroskopinį sienos plyšelį
ir tikriausiai galop išgyja
jie nieko jau nebebijo
nei dienos nei elektros šviesos
jų įžūlumas stebėtinas

demografinis sprogimas negresia
kol plaukiojam pusmetį jūrose
spėja išvest net septintą kartą
palikuonių rajų ir nepasotinamų
kamikadzėmis krenta į sriubą
lėkštėse ant kajutkompanijos stalo
sulenda pro skylutę
kondensuoto pieno dėžutėse
į magnetofonų kasečių nišas
užakina elektros rozetes
suėda laidų izoliacijas
pastebimai nuo prigimimo
neapkenčia ryškesnės šviesos
ypač elektros

sotūs snaudžia plyšiuos
suburia savuosius taborus
medžioklėn dažniausiai išeina
naktį kai vaidiname miegančius
suėda gal net paskutinį
rupios tavo duonos trupinį
išgeria atradę bet kur
ir paskutinįjį vandens lašą
ėda knygų klijus
apsimetę uoliais skaitytojais

vien už tai privalu
juos išnaikint alei vieno
poeto Tvardovskio žodžiai
tariant apie fašistą
„skoljko raz ty ėvo uvidišj
stoljko raz ty ėvo i ubėj“

o gal mylėkite šėtoniškus gyvius
suteikite demokratiją laisvę
antraip kokia nors
budizmo pasekėja ar mokinė
galbūt net pažangi rašytoja
braidydama su nušašusiais indais
po šventojo Gango vandenis
užrašys jums juodąją KARMĄ

tarakonai šoka rokenrolą

rudeninė depresija
jau seniai nusibodo
žiūrėti į dangų
rauplėtą gruoblėtą
gofruotą raukšlėtą
nelyg tualetinis popierius
nematant jokios
netgi vizinės properšos

matai pirmąlaik nugeibusį
ir pirmąlaik nukritusį
suvytusį ir susiraukšlėjusį
pusiau pilką ar
perpus rudą geltoną
mašinų dūmų
ar įkyrios šlapdribos
priklijuotą prie savo
geneologinio medžio kamieno
kiemsargio šluotos išvengusį
klevo vienišą lapą
poezijai TAŠKAS

by admin