Interaktyvūs eilėraštiniai-laikraštiniai tekstai
 |
| Ričardo Šileikos nuotrauka |
Vytautas Brencius
Nebūk, Martynai, romantikas
ir mėlynas dangus bus tavo
girdi kaip saldžiai užkukavo gegutė
drastiškai į akis lendančiame
iliuzoriniame gojuje
o tu be monetos kišenėje
šį ankstyvą pavasarį
jai atkartoja aidu
saldžiabalsė lakštingala
“ne piniguos laimė
ne piniguos laimė”
nesvarbu kiek tau metų
užkukavo gegutė
ir kodėl tu be cento
savo plačiose kišenėse
kodėl amerikontų žodžiais
mėgstamais kartot po sovietmečio
jei esi protingas žmogeli
tai kodėl esi biednas
(apie išmintį buvo nutylima)
per amžių amžius
taip buvo yra ir bus
kaip ir dabar šiandien
nebeužtenka letenos pirštų
suskaičiuoti naujiems lietuviams
multimilijonieriams
o my god
mažoje kanibalų šalelėje
užčiaupk savo giesmę
po variniu dangum
pamaiva beširde geguže
ir tu plagijate lakštingala
ir tu bėdžiau žmogeli
neverkšlenk kaip tipiškas lietuvis
nes gi esi tik naivus
padebesiuos skraidantis
pingvinas – romantikas
Kažkokia neeilinė diena
jūros brizo šuoras
iš prakiurusio uosto
įmeta nuo jūros pavargusį
į gergždžiantį ikarusą
akys išskiria tarp
buities užguitų keleivių žmogelį
besklaidantį
nučiupinėtos knygos lapus
tai bent: retas atvejis
nors žmogelis nubrūžintu veidu
tyliai mintiji na ir kas
su mėlynėmis būna
šiais neribotais laisvės laikais
ne tik benamiai
šiukšlių konteinerių inspektoriai
būna ir inteligentai
zigzagu mestas žvilgsnis
išplėšia knygos viršelyje
išspaustą autoriaus pavardę
panašią į klasiko
Moris Diurua
Gėda akla nežinoti
užklaustas anomalas
pakelia nustebęs antakius
atsako: fain detektyvas
o taip po paraliais
ir tai jau šis tas
detektyvas irgi literatūra
netikintys galit paklausti
įžymaus Raido Dubrės
pramirga kelios stotelės
įlipus garbi dama
rūbai manieros išduoda
esant ekspedagogę
ir tik pamanyk
pagarbiai atsiverčia
Nausėdo poezijos knygelę
trauk devynios! gražių pavyzdžių
užkrėstas greitai leki
peržengi simbolinį slenkstį
erdviausio mieste knygyno
dar kito deja visur tuščia
kaip knygų sandėliuos
bažnyčioj šiokiadieniais
kaip Salamander ar Danija
firminėse batų krautuvėse
paguodžia keli mokinukai
apžiūrintys rašymo priemones
perkantys darbų sąsiuvinius
bet patirtos akimirkos
gergždžiančiame ikaruse
įpareigoja uždėti
eilėraštinio teksto
antgalvę tokią
interaktyvus eilėraštinis tekstas
realybės dar plius
interaktyvus ir dvyračių
netgi pokalbių šou
tą žodį be balsių
ir net be priebalsės
skirtumo
išvertus iš žemaičių
kalbos į lietuvių
nei daugiau nei mažiau
reiškia šuo
prezidentų patarėjais
gali būti šoumenai
dar geriau būtų klounai
dainininkės ir aktoriai
onutės agi sigučiai
privalu sudainuot suvaidint
dainuojančią rožinę
žydrą arba oranžinę
re-vo-liu-ci-ją
šliaužiantį perversmą
sąmokslo teoriją
tarp krykščiančių scenoje
apie meilę ir angelus
nebėra paprastų dainininkų
yra tiktai scenos
princai vilkai karaliai
nuslydo gyvenimo
optimizmo vilties
atbukę inkaro nagai
per nušlifuotus
barniais ir plepalais
popdemokratijos akmenis
jau visai nenuostabu
daug kas ne tik moterėlės
kaimuos šiandien tiki –
skustagalviai bernai
su tatuiruotais kaklais
yra mūsų dabartinės
tautos dvasinis žiedas
beveik odė
tarakonai šoka rokenrolą
breiką krakoviaką bugivugį
į šėtono tvarinius geriau žiūrėt
iš tolo
“mes amžini!” fundamentalus jų šūkis
ko jiems nešokt
jie pasaulio valdovai
sutverti šėtono gal dar
dinozaurų išnykimo eroj
nebaisus jiems
speigračio šaltis
nei tropinis karštis
adaptavosi prie civilizacijos
sukurtų kuriamų nuodų
nors kartais neatsilaiko
prieš verdantį vandenį
jie neskęsta unitaze
išgyvena pritrėškus
nuvilkę savuosius vidurius
į nuošalų kampą ar plyšį
jau nebijo elektros
nei dienos šviesos
įžūlumas stebėtinas
įgimtas tik žmogžudžiams
dauginasi žymiai sparčiau
tepavydi kinai ar indai
rudi juodi ir geltoni
jiems negresia demografinis
žmonijos laukiantis sprogimas
kol pusmetį plaukioji
spėja išvesti
gal po šeštą septintą kartą
mikroskopinių palikuonių
rajumas jų nenusakomas
neišsilaiko prieš garo kvapus
krenta į sriubos lėkštes
ant kajutkompanijos stalo
sulenda per skylutes
į dėžutes konservuoto pieno
į magnetolų kasečių nišas
nuėda laidų izoliacijas
matyt neapkenčia
jokios šviesos ypač elektros
sotūs snaudžia plyšiuos
medžioklėn išeina naktį
suėda gal paskutinį
tavosios duonelės trupinį
užsigeria atradę bet kur
vandens paskutinį lašą
vaidindami skaitytojus
ėda knygų viršelių klijus
gal tai jų delikatesas
vien už tai privalai
poeto Tvardovskio žodžiais
kalbant apie fašistą kare
“Skolko raz ty evo uvidiš tolko raz ty evo i ubei”
bet ne ir ne dar kartą ne
duokit jiems demokratiją laisvę
antraip kokia nors
budizmo pasekėja ir mokinė
ivanauskaitė
braidydama su nušašusiais
indusais po purviną Gangą
ar bučiuodama šventą karvę
jums priteis juodą
neigiamą karmą
tešoka šeiką breiką rokenrolą
tarakonai…
Dvi nuotaikos laiko slinkty
Sningant
Susirinkit dabar visi ir visos,
kuriems kažkada spaudžiau rankas,
kurias bučiavau
ir nuoširdžiai mylėjau,
ilgėjausi be gailesčio kepinant
stepės ar tropikų saulei,
be gailesčio deginamas
įvairiaspalvės šiaurės pašvaistės
ir bėgęs šiuo iliuziniu tiltu
iš Barenco jūros ar iš taigos,
įžiūrėjęs mielus jūsų veidus
Jenisejuje ar Kolos įlankoj –
ateikit dabar visi ir visos
į mano tuščią ir šaltą kambarį,
kur susisupęs į cigaretės dūmus
aš žiūriu, kaip baigia užsnigti
laiškų neberyškios raidės
ir jūsų jauni veidai,
kilnūs norai
ir patys gražiausi žodžiai,
ir kaip nelauktai pamažu
ta dosniai dalinta šiluma
virsta kažkuo gražiu, nenusakomu
kaip mėnesiena Kuindžio paveiksle,
kurios aš irgi, nebesugebėdamas
toks pat gražus ir mylimas būti,
prisiliesti bijosiu,
nes ji gali atgyti…
lyjant
nusigręžkit dabar
nuo manęs visi ir visos
kurie mylėjot mane
kurie manim patikėjote
ką daryti jeigu pasiteisino
artimiausios sesers
priekaištingi žodžiai
“gaila nieko iš tavęs neišėjo”
ką daryti jeigu seniai
nesuūkę išplaukė mano
visi numylėti laivai
traukiniai visomis kryptimis
nutolo be garso signalų
aš vėlavau amžinai
likdamas kaip stabmeldys
įklimpęs į kranto molį
ką daryt – mano angelą sargą
po gyvenimo pusiaukelės
nuo randuoto peties nubloškęs
ant kairiojo mano peties
jau sėdi pilkas šėtonas
su murzinu degtinės stiklu
palaimingai saldžiai kvatojasi
ką daryt – gal ir niekas nekaltas
pats savo klaidas
vis kartojau kartojau
manydamas vis kad jos naujos
ką daryt – pats juk laužau
likutį saulėlydin
nueinančio gyvenimo
likutį galėjusį būti spalvingu
perdėm žaidžiau su likimu
pavaręs “keliauk sau”
leisk noriu pabūti vienas
gal pralošiau kortom
ne Taro
nučiupinėtom nuzulintom
taukuotom čigoniškom kortom
tą likutį spalvingo gyvenimo
nieko tikrai iš manęs neišėjo
nėra kuo pasigirti
prieš artimus žmones
nėra svarbių pareigų
pamirštas radijo laidų ir TV
neišsaugojęs netgi niekingo
šluotos riterio vardo
geriu viešai ir pasislėpęs geriu
dvasingai dūsauju ir tyliu
be žodžių šėtonas supranta
nusigręžkit dabar
nuo manęs visi ir visos
aš nevertas nei meilės
anei užuojautos
nevertas netgi virvelės
su fatališku kietu mazgu
virvelės šilkinės
anei kanapinės…
Rudeninė depresija
jau seniai nusibodo
žiūrėt į paliegusį dangų
rauplėtą gruoblėtą
gofruotą raukšlėtą
nelyg tualetinis popierius
nematant jokios menkos
netgi vizinės properšos
pirmąlaik nugeibusį
ir pirmalaik nukritusį
suvytusį ir susiraukšlėjusį
pusiau nuobodžiai pilką
pusiau aprūdijusį rudą
metalo laužo iš užsienio
importuojamo – automobilių
ar šlapdribos nykios įkyrios
grubiai apspjaudytą
klevo vienišą lapą
Poezijai – taškas.
