Vytautas Brencius
 |
| Alio BALBIERIAUS nuotrauka |
Metų plaustas
Paleistas iš kelių
šakotų rąstigalių
plačiaburnėj vaikystėj
į užtvinusią lanką
stumiamas kartimi
laviravo tarp retų
plačiašakių medžių
(įvykių dar nebuvo
vairas ir tam atvejui
pilnai būtų tikęs)
ryškių saulėtekių metą
Karelijos ežerais
prariekė atšiaurią
skaudžiai mėlyną jūrą
‘atrakino nežemišką
metų metus giedotą
tolygiai ir keikiamą
circulus vitiosus –
gyvenimo ratą
metų plaustas nebuvo
dar pakankamai tvirtas
nebuvo patikimai
tvirtas dreifuojant
bandant sugrįžti
per penkias jūras
du vandenynus
potvyniai atoslūgiai
priplukdydavo vis naujų
rąstų sakingų
vėjų bangų nužievintų
tropikų karščio suskilintų
nežinia jau kada
plaustas tapo
platus ir talpus
nors ir ne Nojaus laivas
užteko vietos jame
laikraščių šūsnims
šimtams skaitytojų
žmonijai žinomų knygų
(kaip ir mažai žinomų)
tūkstančiams parašytų
eilėraščių ars poetica
nelabai banalokų
ir suproziškėjusių
štai kaip šitos
mėginant įplaukt
pro jūros vartus
į plačiaburnės vaikystės
tikriausiai nebesamą lanką
metų plaustas įstrigo
padėjo srovės ištrūkti
sulūžo saugota
stūmimosi kartis
liko girtai liūdint
plaukt pasroviui
tik pasroviui pasroviui
į kur – vienas velnias
tikriausiai žino
paaiškint galėtų
nebent
katalikiškasis
egzistencializmas
Laiptai arčiau dangaus
nebežinai kur ir kada
visai nesvarbu
buvo nebuvo
realybė ar sapnas
tos nubrozdintos
nudaužytos
cementinių laiptų
ištrupėjusios pakopos
laiptų arčiau dangaus
užžėlę kiaulpienėm
nebeskausmingomis
dilgėlėmis
tarplaipčiai byloja
apie retus dabarties
kojų batų padus
retus lazdų dūrių
paliktus randus
švininės kojos
pavargsta pusiaukelėj
ausų būgneliai
neišleidžia dar vis
bangų šniokštimo
pradėjusion gelsti erdvėn
atrofavosi kojų raumenys
pusmetį buvo matuota
gal pusšimčio sieksnių
nesiekianti denio
trikampė arena
aukščiau ar žemiau
baltų bangų keterų
pailsėt atsigręžęs
matai savo galeros
rūdžių dėmių
grubių ledo lyčių
išmargintus bortus
dar neatsiveria
miesto landšaftas
lipi pamažėle
nors turėtumei šokinėti
lipi tu admirolas
linksi pagarbiai
disciplinuoti kadetai –
abipus sustoję laibi
padžiūvę berželiai –
nematyti nieko
nei prieky
anei už nugaros
niekas nebenori
laiptais arčiau dangaus
suka asfaltuota gatve
aplinkui užuolankom
ir nesvarbu jau
ką pamatysi
atsivėrus išstypusiems
daugiaaukščiams
nesvarbu ką atrasi –
gerą ar blogą ženklą –
ant paskutinės
apirusios laiptų pakopos
purviną nuorūką
kažkieno pamestą
dar nespėjusią
visai nuvysti
sutryptą rožę
Vėlyvą pavasarį
nepasibaigus žydėjimui
įkyrios snargliuotos žiemos
retsykiais šventai tyros
baltapūkės žiemos
piktos podukros šalnos
kandžioja žiedus
iš juodo pavydo?
nugaišus kompiuteriniam
sveikatą ardančiam virusui
užsnūdus dvasią
graužusiam nerimo kirminui,
nutolus į nežinią
depresijai ir melancholijai
pabudus vasaros iliuzijoms
pasigirsta saldžiabalsių
lakštingalų trelės
varlių meilės preliudijoms
prabunda daug kas
po gegutės kukū
vienok pastebimai
padaugėja visokių parazitų
kenksmingų vabzdžių
žmogui įkyrių
musėlių musėlaičių
šėtono užmačia kad
po žiemos miego
ilgokai trukusio bado
didesnis suėstų mažesnį
būna ir atvirkščiai
pagarbos sulaukia
gal tik sliekai
darbininkai purena žemę
garbingiausi jų – tinginiai
auštant su vyrais
iškeliauja žūklauti
visi jie beveik
įvairiaplunksnių paukščių
mėgstamas itin skanėstas
tikrieji maldininkai
vorai išnešioja laimę
anava nusileido vienas
iš dangaus per lubas
ant neįžiūrimo siūlo
pas vienišą
Dievo apleistą kažkodėl
susimąsčiusį bėdžių
gal nepamatęs medituojantis
nušiurusia šlepete
netikėtai užmynė
taip ar kitaip
tapo žmogus
dar labiau nelaimingas
Pasiklydęs šunėkas
mažas pilkas žmogelis
gauna smūgį į paširdžius
išspirtas visgalių valdininkų
iš prabangiai
įrengto oraus ofiso
kaktomušom susiduria
pats su savimi
jo veidrodinėse pertvarose
jau nė kiek nenustemba
sliūkina aklas gatve
pamažėle pamiršta
įstatymų kūrėjų
jų sergėtojų cinizmą
politikai ir valdininkai –
jų priaugo kaip
grybų Dzūkijos miškuose –
vienodi kaip nusikaltėliai
savo kalba pasaulėžiūra
egoizmo neapykantos
injekcijų persotintais
baltais kūnais
ne tik užpakaliais
išaugo tie grybai
iš to paties socialinio
grybinio? sluoksnio
praėjusio komunistinius
postkomunistinius
lietmečius
gyvena tik sau pagal
savus kvazimodinius
įstatymus
gajūs kaip tarakonai
nors tu ką
praanka su šviesoforo
gąsdinančia raudona šviesa
(senovinės sakmės
pranašystes bylojančiu
akmeniu:
tiesiai eisi save prarasi
kairėn pasuksi – laimę atrasi)
žmogelis suka kairėn
jam norisi sulaukti
dar vieno jazminų ievų
laukinių kriaušių žydėjimo
žmonių neabejingumo meto
graži aukštaūgė
akmeninė Neringa
laiko iškėlus
žvejų seną dorę
apie jos kojas sukęs
ratus pavargęs
atsitupia pasiklydęs
mažas šunėkas
nebyliai pravirksta
žiūri į praeinančius
abejingus žmones
laukia kas jam
parodys kelią namo
ar Neringa paims
jį ant rankų
kur ten šunėke
jos užimtos rankos
nebėra jokių dorių
dorų tikrųjų žvejų
Nertinga laiko dorę
ryžtingai pasuktu veidu
vaidu į marias
veidu į jūrą
veidu į palaimingus
Vakarus
