Vytautas Brencius
 |
| Ričardo Šileikos nuotrauka |
Vakar ir šiandien
*
jūra man pažadėjo audrą
aš jai gyvenimo kreivę vingiuotą
ar ne šiandien girdėjome švilpaujant
šį motyvą naivų kaimo bernioką
užklydęs prie išsvajotos jūros
įsistebeilijęs į horizonto liniją
saujom sėmė ir sėmė ikrus
bet puta jam vis slydo iš rankų
pro pirštus pavirtus į vandenį
panašų kaip šuliny ar kūdroj
bangos blaškėsi paukščių sparnais
veržėsi mažėjo horizonto kilpa
bernioko siela jau kybojo erdvėj
ir žiūrėjo jis nebe į krantą
O vakar gal ir užvakar
kažkur gal prie uolėtųjų Farerų
dar tik septintajai bangai
užgriuvus trapų laivo kūną
žvejai apaks – žvynų sidabrinių sfinksai
lig kraujo nudirta oda nuo rankų
dejuodami nuo skausmo ir
tinklus sudriskusius pametę
už stiebo durančio kabinosi
jau putose pradingo horizontas
kabinosi nagais už tinklo draiskenų
ne Dievui meldės – jūrai
deja ši pasiuntė jiems dar
aršesnę devintą paskutinę bangą
jos putų nuo savo kojų
nuspirt jau buvo nepajėgus
gyvi išlikę springdami prakeikė jūrą
ta nešė savo įniršį erdvėm
pralindo sąsiaurius visus
užduso nepavojingom putom išsivėmė
toje Baltijos pakrantėje
kur vaikščiojo naivus berniokas
ir vis meldė parduokite man jūrą
Klajojanti valtis
ji liūdėjo ilgai nuošaly
jos sutręšusiuos šonuos
žiemai guolį jau ruošė vabzdžiai
fosforuojančiuos naktį pelėsiuos
ji nesnaudė dienom – ji liūdėjo
išsiilgus grubaus vėjo žodžio
gal ir molo aštrių akmenų
skausmingai sužeidžiančių kūną
snaudulys vis plaukė ir plaukė ratu
kaip šuo vis bėgo aplinkui grandinę
ištrūkt nesisekdavo jai
nei naktim nei potvynio metą
ir ką saugojo ji atminty?
Gal sumirksinčią švyturio ugnį
tinklo šnaresį borto lenton
vyrų keiksmą ir dūmą tabako?
Juk ji buvo išplaukusi jūron
ir medūzos jai glostė krūtinę
įlaužtą įširdusio suominio
jau laikas atrodo mirė seniai
kai žolės išsunkdavo jodą
jos senatvės žaizdoms
PO TO lyg šaltoj mėnesienoj
žaizdoj įšalęs būtų akmuo
rugsėjo rūkas pritvinkęs drėgme
grandinę sutraukęs potvynis
jai padėjo išbristi erdvėn
prisiminti prigesusį sapną
po uostą klaidžiojo švintant
bet jos nepašaukė niekas
ir nuojauta nudiegė širdį –
ji pamiršo savo lagūną
ir negali prisišaukt praeities
Pirmyn, „Framai“
išdudena marinistas
metras Koneckis
kapitonas dubleris
prisiekęs šiaurietis
vienu ypu prarijęs
250 g talpos fužerą
degtinės „Osobaja ruskaja“
pajutęs šilumą krūtinėje
užkanda esamą dvasios
jaučiamą maudulį kirminą
būsimą nirvanos būseną
konservuotu antisemitinės
kiaulės supipirintu kūnu
prisimerkia: matai
nesudrebėjo patriarcho ranka
kaip Nansenui pasiunčiant
„Framą“ į ledo pragarą
gerta buvo Piterio uoste
grynai lauko sąlygomis
ant laiko istorijos paženklinto
plieno lynų išgražinto
šimtąsyk dažyto
ir perdažyto knechto
kur tu „Framai“ ūbteli
vėl iš krūtinės triumo
kur perklausiau kurischa cha cha
pažiūrėk
kaip jis tolsta
per metų ir ledų sangrūdas
į tolimą praeitį
įšala Sibiro salynų
archipelago pakrantėse
laukia Nansenas laukia
link žaliosios žemės
Grenlandijos
*
betikslis ilgas laukimas
laivas ant ledo kalno
dreifuoja ne ten kur norėtųsi
kur tikėtasi
akina poliarinę naktį
spindintis sidabrinis šydas
keliasi viešpatija ledynų
braška beprotiškai bortai
pirmalaikėj agonijoj
nudažyti įvairiaspalvėm pašvaistėm
tikrom japoniškų geišų vėduoklėm
po ledynų sprogimų
kyla gigantiškos lytys
jų kalnai yra kompaso
rodyklė į trokštamą ašigalį
Pirmyn! Į ašigalį su šunimis
plačiomis pašliūžomis
dviese pajuodusiais veidais
nuo šalčio ir nemigos
mintant salsva
baltųjų naktų ir šunų
ligi šiol neragauta mėsa
draugužis bendražygis Johansenas
mikliai valdo peilį
moka nudirti lokių
šalčio nepraleidžiančius kailius
po jais iškirstose olose
ne tūkstantį ir ne vieną naktį
nepainiojant su Šecherezada
sapnavosi visi vaizdai
sukrauti naktimis
neužšąlančiuose pusrutuliuose smegenų
draugų artimųjų veidai
tėviškės uolų šykšti žaluma
ir kuklios užstalės vaišės
„Framas“ sugrįžo sakau
ne laivas – vaiduoklio griaučiai
viskas kas degė
seniai buvo kelionėj sudeginta
grįžo dienoraščiai užrašai
grįžo ligotas Nansenas
susitikimas liūdnas ant denio
nešūkavo niekas „valio“!
marinistas metras
įvairiažanris Koneckis
nerūkė pypkės medinės
molinės ar kaučiukinės
tad beliko juo patikėti
sušildžius fužerą delne
pasekti jo nedorovingu
pavyzdžiu – išgerti
Rudens ekvinocija
išaušta diena po slogios nakties
reikalaujanti liūdesio ašaros
jauti kaip kas minutę gerėji
pilnas aiškaus pastovumo
švenčių nuojautos ir laukimo
vilties kad ateina branda
ne tik žemei ar medžiui
klevų gyslos sugeria liepsną
išrasoja kamienai ašarom
štai vėl atveria savo paslaptį
žalsvų voratinklių neonas
koriukams keliaujant laukais
paskui dūmais kvepiantį
bulviakasį
akis prisidengęs meldiesi
dangui savo likimui
paežery sutūpusioms valtims
jose pypkiuoja baltagalviai tėvai
baltliemenių beržų liūdesiui
gervių taku nusitęsia brydė
nuo spalvingos Šiškino drobės
meldies besiganantiems
paplentėj arkliams
jų nugaros švyti
lyg nematytam Dega paveiksle
avinų skundai
auksiniams šiaudams
moterų pirštams grojantiems
pieno čiurkšlėmis
ar ne jos saulės gijos
apraizgančios senamiesčio bokštus
Žydros pastelės spalvos
tie dar neištarti žodžiai
nors jų daugiau nutylėt negalėsi
atsiklaupęs semi upelį
jauti kaip į kūną suteka
subrendusios vasaros sultys
atlaidžiai šypteli dievui
kol jis žiūri į tave
iš vandens – – –
Naktys kaip mažos tragedijos
Šalia Murmanske toli Klaipėdoj
šiltai miega žmonės
tingiai pilnačiai sergstint ramybę
vaikai iškrapšto iš po pagalvių
sapnus ir slapčiausias mintis
jiems prieš rytmetį patiki
naktim niekas negirdi
kaip sužvarbę laivai ūkia naktim
pro rūką sumirksi ugnis
tai žalia tai raudona
abejingai plasnoju
pernykštis drugys virš
gofruoto jūros vandens
girgžda strėlės ataidi keiksmai
iš triumų šaltų auštant matyti
suledijusios barzdos matrosų
vos rusenantys akyse geismai
juos tramdyti buvo nelengva
kranto molas nelyg rudi aviliai
iš jų skrido balti pranašai
kasryt po tris po tris
tų paukščių keliai laivo virvėse
baigėsi nespėjus nakties nuryti
sukrūpčioja sapną praradę vaikai
kiek bežiūrėtum į krantą
akys įskausta toli ten toli
tyčiojasi nuo speigo
susitraukus naktis į nykštį
vien žyla moters plaukai
auštant žiūrint į veidrodį
toli Klaipėdoj žmonės miega šiltai
šcheruose ūkia sužvarbę laivai
laivo virvėse baigiasi paukščių keliai
žyla prieš veidrodį moters plaukai
Refrakcija, arba Mėginimas pasiklausyti
tarp vakar ir šiandien
atankančio dangaus ištremtas
iš debesų šiltos irštvos
saulės spindulys
įsiremia į bangą
lūžęs perpus mums sugrąžina
prisiminimų salas ir laivus
išdidžiai pasitikinčiai
plaukusius per šlovę į Nebūtį
laikas pompastiškoms kalboms
avrališkai reglamentuotas
ir jei kas norėtų kalbėti apie
anksčiau laikraščiuos garbstomą
didvyriškumą ar net pasiaukojimą –
beviltiška! Laiko užtenka
tiktai prisiminti
varpais suskambusius vardus
išplaukusių ir nesugrįžusių
vandenyno irštvoje vienatvėje
nelyg fosforuojančios medūzos
neprisimename savos praeities
kam raukyti amebiškai kaktas
neatleistinai nuolankiai nutylint
pražūtingą dvasinę refrakciją
tą metafizinį reiškinį patyrė
daug kas naktį šokęs už borto
ir tik fanatiški altruistai
ištrūkę iš šventojo Vito šokio
azartiško rato ir išsigelbėję
apdaužytoj skylėtoj valtelėje
pakibę ant priešmirtinės bangos
iriasi plaukia jų pasiklausti
Vėlinių naktis kapinėse
išplaukė iš nakties
lyg prislopintas balsas
keistai sušvitęs miestas
kuriame santarvėj gyvena
antkapiai paminklai kryžiai vėlės
ir miniatiūrinių laužų
šviesa pamėlus
apgavus vėją baugščiai
krūpčios barama
ant natų Šopeno
trupa aprūdijęs skausmas
tėvų tiesa
paklydus svetimam kieme
ir nelengviau kad tų
linguojančių ir negyvų šešėlių –
boluoja chrizantemos rankoj
liūdnos gėlės –
kur kas daugiau negu gyvųjų
po žeme – – –
ratu sustos veidai
kiek primiršti ir graudūs
nuostaba jų akyse
seniai žole užžėlė
ir pro žydinčiais vardais
kaišytą bronzą
į savo amžinosios
paskirties aerodromą
sugrįžta mažos
dangui nepaklusnios vėlės
sutūpę pakelėm vaiduokliai
lauko akmenys
ant kojų skaudžiai lips
ir tavo vardo klaus
pačiam kaip žvakei
noris liūdesy sudegti
bet laikas atmatuotas kiekvienam
ir tokią ryškią naktį
geriau nelaukti gimstančio sūnaus
