Vytautas Deksnys
Miestas
Liejasi pienas aplinkui aušra
Ant koturnų mus stato sėdim
Aikštelėj brūžinam stiklą ir
Grojam pjaustom aštriąsias briaunas
Kylam pjūklais į viršų ten
Nejauku ten vienas kampas išlindęs
Namo kurio visos lentos jau pakeistos
Tyliai namo kuriame kiekvienąryt
Šeimininkas miesto šio vardų ir
Daiktų guldė eilėn negyvojon
Obuolius vyšnias tų metų sekė
Kreivaisiais takais didvyrių klaidųjį
Žingsnį. Rodo sargyba kardus
Neikit ten užkrėstos sienos gelsta
Jos laikui bėgant neteisybė
Apsėdo taip lygiai ir
Man veržia mieloji karoliais
Kaklą ir vaizdas blankus darosi
Debesiu plaukia rausta
Kūdikiais miestas naujos kiemsargių
Gretos trupinius šluoja ir
Dekoracijas keičia. Kai
Pabusim ryte susiderinsim
Aukštį bus jau viskas kitaip.
Šerno medžioklė pavyko kariai
Suplėšyti guli duoda jie
Miestams vardus rengia
Aukas ir žaidynes tik
Neteisybės spalva lieka
Blyškiai geltona mėlyna
Kartais balta kokią tik
Sugalvosi tai neteisybės
Dažai gausiai mieste jų išpilta.
Savaitėmis ant kelmo
Sėdžiu ant kelmo sėdžiu per dieną
Sėdžiu per naktį savaitę mano
Kelmas yra traukinys tikiu
Mėlynu traukiniu traukinyje sėdžiu
Per dieną sėdžiu per naktį savaitę
Mano kelmas yra laukas arklys
Ir artojas už lango senis jo prakaitas
Mano kelmas koturnai baldakimas
Scena balaganas kylu kaip burbulas
Virš miško krūmokšnių mėsos sėdžiu
Per dieną sėdžiu per naktį savaitę
Permetu kalbas atrenku gyvas
Negyvas išmėtau aplinkui mano kelmas
Yra stalas ir knygų lentynos sėdžiu
Per dieną sėdžiu per naktį savaitę
Ir pro tą langą matau mano kelmas
Šunų kaita kieme per dešimtį
Metų geležinkelių reforma nauji
Vėjai ledų pramonėje niekučiai
Tėkmė ilgas šleifas sėdžiu ant
Audeklo sėdžiu per dieną sėdžiu
Per naktį savaitę nulipu stiklas
Aplinkui ir priešinas medžiagos
Tiltų statybai pramušu tai ką matau
Ko nematau ko nenoriu nepramušu
Tyliu nėr ką sakyt. Ribos yra mano
Kelmas sėdžiu ribotas per dieną
Sėdžiu per naktį savaitę žiūri rytas
Akim didelėm o mano akis
Nepraslysta žiūriu bet ką bet ką
Ir matau bet ką teprižiūriu dūmai
Ir skersvėjai dūmuose sėdžiu
Per dieną sėdžiu per naktį savaitę
Sėdžiu skraidau sėdžiu važiuoju
Sėdžiu slenku ir sklaidau sėdžiu
Ir sudegu tyliai vėl atsistoju sėdžiu
Pabėgu sėdžiu pabėgt negaliu
Sėdžiu ir nušviečia prislegia išveda
Tyliai nušauna sėdžiu ant kelmo
Ištemptas sėdžiu per dieną sėdžiu
Per naktį savaitę sėdžiu sklaidau
Ką sklaidau matau tai ką žiūriu
Galvą nuimki tyliai priėjus.
Trys latviški eilėraščiai
1. Žmogelis
Žmogeli autobuse tavo žvilgsnis
nuslydo
Pro šalį pienas vėl prasipylė žvaigždės
Pakely nusėdo žmogeli su krepšiais ir
Megztiniais pamirštas primintas
Nuneštas palei tvenkinį žinią suradęs
Žmogeli prieš dangų ir pragarą
Lygus un līgo un līgo un līgo
Miegi su trim karžygiais nepabusdamas
Veidą nusukęs šalin priekaištaujantį
Balsą žmogeli trobelėj puodelis
Rieškučiose atviros durys į ugnį
Ledas viduj iš viršaus apačios
Susišildom iš naujo vėl pradedam
Kvapą atgavę lyg kamuoliai
Pripūsti viršun apačion šokinėjam
Lig ryto lyg lakštai metalo
Lankstomės tiesiamės tirpstam
Ir nykstam lyg siūlai vyniojamės
Driekiamės sunkiai kvėpuojam.
Iš ryto į miestą kelias tiesus geriausiais
Išgrįstas norais žmogeli nuo stalo
Ant stalo į rūsį per kelią kavą arbatą
Viens kito ragaujam žmogeli laiptinėj
Tuščioj nuėjęs praėjęs nusėdęs
Liko kažkur nuošaly tavo lynai
Mašinos už scenos ir šaknys ir žvėrys
Un brīnums un stikla un sudraba kalns.
2. Ryga
Lėkštės virtiniai nuo ryto pilnas
Skrandis žuvėdrų perdrėkę laivai
Gatvelėj tekšim ir plaukiam
Išmirė jau tie stalai tos sienos tie
Dūmai karoliai Ildzciemio lotofagai
Pilstosi laiką virtuvėje ratas vėl
Prasidėjo tu mano Ryga. Mano
Akys arti kiekvieną veido gatvelę
Po žingsnį išvaikščiosiu ir krautuvėlėn
Užeisiu ten prisiminti paduos
Kalbėti ir pagalvoti tu mano Ryga.
Ildzciemio lotofagai dangų riekelėm
Dalinasi kviečiasi taksą
į pietus aplinkui
Bombas išmėto saugoti galvą palikęs
Pagal uoslę pareisiu tu mano Ryga.
Žuvėdros tupia kloakon mėsos
Skyriuj triušiena šoka iki dangaus
Ramsčių plieninių ir beldžias muša
Būgną balsu kojomis trimituoja
Tas ir zaķis. Jau penkiolika metų
Žmogėdros bistro užkandžiauja visą
Rytą mes čia mūsų kojose svoris mūsų
Gerklės vanduo šafranas grindys
Plytelės bilda kažkokia dėžė jokio
Miesto nereikia tu mano Ryga.
Ildzciemio lotofagai savo pabaigė
Ratą važiuoja namo koks žvėris mūsų
Galvas čia atnešė tamsios ir miegančios
Jos niekas mums nebekliudo plaukiam
Pirmyn ir kaklus tiesiai
nulaikome švilpiam.
Gatvė bus išmatuota perkirstas tiesiai
Kanalas lengvas vėjas į barzdą
tu mano Ryga.
3. Nieko nauja
Kas rytą šuo ištikimiausias
Šviesa veidą nulaižo užverda
Vanduo gerklėse laikas sėstis
Bandyt prisiminti kur esam
Mana bīstamā nekart tuo
Oru yrėmės daugsyk tiesia
Linija traukėme ir tada kai
Sminga naktis truputį arfom
Gyvom padainuoja tik mes
To negirdim įėję į vėžes
Pavojingoji tada kai stulpas
Ratą šviesa apsibrėžia tada
Kai skaitau tavęs nežinau
Ant šilto asfalto kai užtrenktos
Durys kai miega gyventojai
Kai šildosi katinas nekreipia
Dėmesio purpteli paukščiai
Iš knygos ir nieko aplink
Mana bīstamā kai sako
Išmirė miestas nuvertė
Kopėčias atostogauja negali
Kalbėti ir tyli kai į
Ratą patenkame su balsu
Susipykstame pavojingoji
Kai nelengva ištrūkti nukirsti
Išsigąst mana bīstamā
Kai nelengva matyti kaip
Vartosi tepasi rėkia pavojingoji
Kai kartojam balsu klaidas
Tas pačias atmintinai jas
Mokinamės tarsi paukščiai
Dangaus garsiai čirškaujam
Skysčiu maitinamės
Kai per vidurį rato be
Atminties gomurį šaldomės
Mana bīstamā kai po žemėmis
Čiulbame žolę pjauname
Ir aštrūs mūs ašmenys
Ir tada kai visai be balsų
Tada kai stovime sienomis
Žirniais atsimušam pavojingoji
Tada kai išsenkam kantrybės
Netenkam apsigaubiam sėdim
Ir girdim negirdim tada
Kai šypsomės čia už kalnų
Ką tik kadaise tuoj pat
Išsigąstam tada kai ryte
Nebenorim nieko žinot
Pavojingoji kai nešam aukas
Ir derlių ir akmenis vandenis
Lauko ir šiaip panešiot pasilieka
Man liekanos tinko ir kvapo
Ir plauko nieko nauja
Nevyksta tik kvapas liežuvis
Vanduo ir ranka plikas kaklas
Ir stulpas ir šviesos lengva
Skaityti viskas ne kartą matyta
Aš vėl įklimpau mana bīstamā.