Vytautas P. Bložė
 |
| Alio Balbieriaus nuotrauka |
Persirengėliai
dingęs nakčia iš karaliaus rūmų princas Sidharta,
ištikimo tarno lydimas, dviem eikliais žirgais
pernakt pasiekė gretimos karalystės ribas,
kur siena ėjo
upe, gilia, tad pasuko įpiečiau, paupiu paupiu, kol
prijojo brastą, žirgai perbrido, raiteliai nušoko kitam
krante į žolę: aplinkui dunksojo neįžengiamos
girios: tai ir buvo
princo kelionės tikslas: girios, garsėjančios
atsiskyrėliais, dvasiniais mokytojais: šių dienų akimis
žiūrint, girių vienuolijų stovyklos buvo
filosofijos, teologijos
etikos akademijos – su savo privilegijom,
drausme, paskaitom, egzaminais
gabesnių mokinių teise tapti dėstytojais ir t. t. –
į jas, į tas mokyklas
pas įžymius mokytojus – plaukte plaukė
aplinkinių šalių
jaunimas (ir ne tik jaunimas). Taigi čia, prie girių
slenksčio, Sidharta paleido namo
ištikimą savo tarną (su abiem žirgais),
atsisveikino nusiėmęs apyrankes, žiedus
perlų vėrinį, kardu nusikirto gražias ilgų
plaukų garbanas ir –
kartu su kardu – padavė ištikimajam tarnui:
perduok visa tai karaliui, mano tėvui, grįšiu
radęs Kelią, kuris
yra mano pašaukimas, – tai buvo paskutiniai
jo žodžiai:
atsisveikino princas ir jautriai
(ne ne, grįžk, apsieisiu be
patarnavimų: pats visko išmoksiu) –
Mūsų pasakojimas turėjo gal ir ne nuo to prasidėti,
bet taip
susiklostė, gal reikėjo, gal žymėti kauliukai
taip iškrito, žvaigždės geriau žino: tamsiam pagiry
likom vienų vieni, kaip ant šio balto popieriaus,
kur ir mūsų
išsiilgta vienatvė: ūkanotas akis nusišluostyk,
giliai atsidusk
nužvelk apylinkę – matai, iš girios ateina kažkas –
vienuolis ne vienuolis (taip rodė apdaras), tačiau
rankoje nešėsi lanką, o per petį
persimetęs buvo ir strėlių dėklą
“medžiotojas?” – nepažįstamajam prisiartinus
Sidharta paklausė
“panašiai” – šis atsakė
“o kuo dėtas čia vienuolio drabužis?”
medžioklis nusišypsojo: “atpažinę šias drapanas
žvėreliai nesislapsto ir leidžiasi nušaunami”
medžio šakų šešėlis perbėgo Sidhartos veidu
“o veidmainiavimas – širdies neslegia?” –
“pripratau: sunkiau
priprast prie vaikų ir žmonos badmiriavimo”
Sidharta liūdnai palingavo galvą: “klausyk,
o gal mainomės
drabužiais?” – čia medžioklis atidžiau nužvelgė,
kuo dėvi jo sutiktasis, ir pagarbiai nusilenkė
Sidhartai, tam (kaip tyčia) krustelėjus ir sužėravus
apsiuvų auksu, sagų brangakmeniais
“prince, negi rimtai?” – na”, na taip, karališkus rūbus
galėsi parduot: gausi
gražius pinigus: nebereikės nė
medžiot: užsiimsi kuo norėsi, o aš
noriu vienuoliu tapt, tad man tavo drabužį
pats likimas siunčia” – “kaip ir tamstos rūbus man” –
ir medžiotojas
skubiai,
kad princas nepersigalvotų,
persirengė ir dingo čia pat jam iš
akių, o Sidharta,
dabar jau kaip dera tikram atsiskyrėliui atrodydamas,
įžengė į šešėliuotą, tamsią ir gūdžią girią –
kur paukščiai, dar nematę žmogaus, čiulbėjo ir
lakstė žvėreliai vos ne pro pat prabėgdami –
o jis ėjo ir
ėjo kur akys vedė, kur kojos nešė, ėjo ėjo,
kol pavargo, kol
stabtelėjo po dideliu šakotu medžiu, prisėdo
savo pirmajai vienuolio atsiskyrėlio meditacijai:
viskas liko toli toli, jo ligšiolinis gyvenimas,
jį kelionėn slapta
suruošusi gyvanašle likus žmona, sūnelis,
tėvas karalius,
karalienė (įmotė, mirusios jo motinos,
karalienės, sesuo) tačiau viskas,
ak viskas, ką tarėsi besąs palikęs, buvo už jo užmerktų
akių vyzdžių, viduj, giliai
giliai širdy, krūtinėj – kaip ir visi visi artimieji,
broliai ir pusbroliai princai,
turtingi karvedžiai, pavaldiniai, šiaip žmonės,
vargani parijai: vardan jų
vardan visų jų jis ir išėjo: rasti Kelią,
kuris nebevestų į kančią, sielvartą, ašaras,
ligas ir senatvę, t. y.
į gimimų mirčių grandinę
kurią jie neša, nešė ir neš –
ir kaip tie klajojantys komediantai pradėdami
vaidinimą, Sidharta
jautė jaudulį: ar nebūsiu ir aš
tik persirengėlis? tik vaidmens atlikėjas?
kuris po spektaklio
vėl atvirs į tai, kas buvęs? ir grįš
kaip kad aktoriai grįžta – namo? negi tai bus tik
vaidinimas, po kurio
publikai skirstantis, nenusimetęs
(kartu su persirengėlio drapanom) liksiu nenusimetęs
pasirinkimo? – ir jis užsnūdo girioje
sėdėdamas po medžių:
po ilgos, po bemiegės
nakties
o! kiek dar metų prabėgs, kol jis
nubus, princas Sidharta
būsimasis Budha
