Vyto Karaciejaus teatras
Gytis Skudžinskas
Liepos mėnesio paskutiniąją savaitę, kai uostamiesčio gatvėse siautė Jūros šventės dalyviai, Klaipėdos dailės parodų rūmuose buvo pristatyta spalvinga ir vitališka autorinė Vyto Karaciejaus paroda „Būties miražai”.
|
|
| Teatrališkame V.Karaciejaus „Būties miražų“ cikle – virpantys realybės atspindžiai ir mistiški regėjimai, spalvos ir judesio žaismė, nuolat kintančio laiko nuotrupos ir nuojautos. |
Šįkart V.Karaciejus Klaipėdos dailės parodų rūmų lankytojams pristatė koloristiškai turtingus ir ekspresyvius didelio formato darbus.
Autorių nuolatos dominančios temos – būtis, laikinumas, tikrovės ir fikcijos santykis – dominuoja ir naujausioje kolekcijoje „Būties miražai”.
Iššūkis sau
Ankstesniuose jo cikluose laiko slinktį konstatuodavo kintančios aplinkos, nykstančio ir naujai kylančio miesto priešprieša. Kitaip tariant, autorius pasikliaudavo pačia seniausia fotografine strategija, kai atspaude sustabdytas laiko momentas suvokiamas kaip neginčytinas dokumentas, realybės akimirka.
Dabar objektyvo taikiklyje atsidūrė ne realaus pasaulio, bet perkurtų situacijų atlikėjai ir detalės. Kasdienybėje skubančius miestelėnus ar šventėse besibūriuojančius svečius pakeitė teatrinės simuliacijos veikėjai.
Nors postmodernios kūrybos adeptai ir įtvirtino menininko teisę cituoti ar perkurti kito kūrėjo kultūros produktą, tačiau toks kelias neretai yra nemažas iššūkis.
Tik patirties ir kūrybiškumo kupinas gestas suteikia naujas reikšmes pirminiam kūriniui. Kitu atveju citavimas ir dekonstrukcija gali žymėti vien norą prisišlieti prie pirmojo kūrėjo ar būti paprasčiausia kūrinio reprodukcija.
Bet V.Karaciejus nesitenkina tiesiog esamos situacijos „įkalinimu” fotojuostoje. Jis priverčia regimybę pulsuoti dinamiškomis dėmėmis, panirti į susikaupimo ir ramybės kupiną melancholiją ar išnykti paliekant vos kelis nežymius įrodymus.
Reprezentacinė, bet kastart perkuriama situacija čia pateikiama vėl naujos išklotinės pavidalu.
Pasitelkęs fikciją
Seniausia žinoma audiovizualinio meno forma – teatras, – pasirinkta kaip vienas pagrindinių fotografijos objektų, išplėtė nagrinėjamų laiko ir tikrovės temų pagavas. Kultūros rekonstruotas gyvenimas fotomenininkui tarnauja kaip koncentruota medžiaga realybės dinamikai nagrinėti.
Vėl prisiminę postmodernizmo teoretikus, tokią autoriaus poziciją turėtume įvardinti kaip antro laipsnio simulakro kūrimą. Mat čia autorius pasitelkia ne realybę, bet jos fikciją. Ir taip sugeba išplėtoti keliapakopį turinį, nukreiptą tiek į realybės ir laiko problematiką fotografijoje, tiek į kultūrinėmis variacijomis pagrįstų situacijų analizę.
Dar toliau fotomenininkas žengia supindamas aukštąją ir gatvės kultūras. Tarp spalvingų, kartais net gal kiek pompastiškų perkurtų teatro scenų autorius išdėlioja beveik monochrominius atspaudus, fiksuojančius gatvės nykumos žavesį: statybviečių tvoreles, ant šaligatvio telkšančias balas, irstančio fasado fragmentą. Tokie sprendimai rodo ir autoriaus susirūpinimą kultūrinės hierarchijos mechanizmu.
Nors ir labai atsargus ekspozicijoje antonimiškų reikšmių išdėstymas, jis nėra tiesiog paprastas kultūros ir natūros supriešinimas. Tiksliai įterpti rutinos atributai neleidžia suvokėjui atsiduoti tiesioginiam grožėjimuisi, papildomai išryškina keletą kultūros kalbų skirtybių. O tas kultūrinis daugiabalsiškumas – kaip pingpongo kamuoliukas – vėl atšoka į anksčiau aptartą fotografinės tikrovės problemų lauką.
„Dvigubos pilietybės”
Parodoje, sodrioje tiek koloristika, tiek fotografinių problemų ieškojimais, nebuvo girdėti disonuojančių tonų.
V.Karaciejaus ekspozicijoje kaip visuomet estetika susipynė su tobulai valdoma technika. Būtent ekspozicinė kultūra, nuosekliai parinkti darbai, jų atlikimas ir pateikimas sujungė tiek skirtingų paralelių.
Atspaudų ant sintetinės drobės formatai ne vienam parodos lankytojui pirmiausia iškėlė asociacijas su tapyba. Bet juk V.Karaciejus visuomet pasižymėjo kaip „dvigubos pilietybės“ savininkas.
Viena vertus, jis vis nenurimstantis menininkas, įsiliejantis net į avantiūristiškiausius projektus, leidžiantis sau gadinti negatyvo plokštumą, fotokamerą paversti aerozolio spalvomis trykštančiu prietaisu.
Kita vertus, jis gerbiamas Klaipėdos miesto metraštininkas, puikus reklaminės fotografijos meistras. Būtent tas duališkumas, ko gero, yra tas faktorius, leidžiantis autoriui išlikti aktualiu uostamiesčio kultūrinėje terpėje.
Tikėtina, kad V.Karaciejaus dinamizmas užkrėtė ir parodos lankytojus. Kad žiūrovas, sekdamas autoriaus nužymėtais taškais, perskaitys dar vieną naują istoriją.
