PARODŲ ATSPINDŽIAI
WWW.madona.st: Šiuolaikinės madonos paieškos
Goda GIEDRAITYTĖ
Tik neskubėkite naršyti po internetą. Šis intriguojantis pavadinimas – ne naujai sukurto puslapio adresas, bet Klaipėdos paveikslų galerijoje iki gruodžio 10-osios veikiančios parodos kodas, transkripciškai perskaitomas kaip “Madonos ikonografija šiuolaikiniame mene”.
Ko ieškome už paveikslo?
Projekto vadovo dailėtyrininko Igno Kazakevičiaus kuruojamoje ekspozicijoje garsių šiandienos Lietuvos dailininkų – grafikų (J.Rekevičiūtė, K.Grigaliūnas, E.Saladžius, A.V.Burba), tapytojų (A.Griškevičius, A.Šatas, A.Mėčius, L.Natalevičius, R.Bartkevičius, A.Jusionis, S.Tetelbaumas, G.P.Janonis), skulptorių (D.Matulaitė, T. Janova, L.Strioga), fotografų (A.Čepulinskaitė) darbai.
Autoriai varijuoja ne tik technikomis, bet ir turiniu, konceptualia įkrova. Projektą vienijančios šiuolaikinės madonos įvaizdžio paieškos laviruoja tarp tradicinių (modernių) ir šiuolaikinių raiškos formų, tarp subtilių dar viduramžiais nusistovėjusios madonos ikonografijos interpretacijų ir drastiškų konceptualių jos transformacijų.
Ir visa tai tik tam, kad išsiaiškintume, kokią įtaką per amžius nusistovėjusiam liturginiam, ikonografiniam ar net folkloriniam madonos įvaizdžiui turi šiandiena. Ar Švenčiausioji Mergelė Marija vis dar tebėra Dievo, žmogaus motina, o gal postmodernistinio mentaliteto kontekste ji jau seniai nuvainikuota iki popžvaigždės ar netgi prostitutės idėjos? Ko ieškome už madonos paveikslo?
Skatina “nusidėti”, išdrįsti, praskleisti…
Parodos koncepcija determinuoja griežtus siužetinius rėmus ir kartu skatina “nusidėti”, išdrįsti ap(si)nuoginti, praskleisti neliečiamą kanonizuotą šventumo užuolaidą. Kvestionuojama pati tradicija: kiek toli galima eiti plečiant, trinant ribas? Kiek galime neigti tradiciją vardan originalios raiškos ar turinio perversijos?
Atsigręžiant į ilgaamžę mariologinės dailės istoriją, visų pirma į akis krinta paradoksas: vos penkiolika kartų Naujajame Testamente paminėtam Marijos vardui (dažniausiai kalbant apie Jėzaus gimimą) priešpastatoma itin išplėtota ikonografinė švenčiausios Mergelės vaizdavimo sistema. Šiandien galime priskaičiuoti daugiau nei 20 universalių ikonografinių Marijos tipų, nusistovėjusių dar viduramžiais.
Šį istorinį madonos įvaizdžio kaitos kelią bei šiandienos refleksijas jame simboliniame postmodernaus altoriaus – kompiuterio – ekrane apibendrina buvęs „Lankų“ laidos režisierius, LNK prodiuseris R.Rickevičius.
Kreipiasi kita kalba
Ir vis dėlto toks platus Marijos atvaizdų spektras projekto dalyviams netapo idėjų atspirties tašku. Dažniausiai pasitelkdami pirminę pačios madonos (Marijos su kūdikiu) atvaizdo idėją, autoriai manipuliuoja įvaizdžiais: geidulingos Ievos ir skaisčiosios Mergelės Marijos supriešinimu. Šiuolaikinė madona – tai tiesiog moters atvaizdas, seniai apvalytas nuo bet kokios sakralinės auros. Madonos paveikslai nebeimplikuoja savo globėjiškos, laiminančios ir kitokios funkcijos. Tik nedrąsiai savo egzistenciją kūrinio fone deklaruojantys atributai (aureolė, žydras apsiaustas, lelija, rožė etc.) ar tradicinė poza (ant sėdinčios moters kelių laikomas kūdikis ar mirusio sūnaus kūnas) leidžia įženklinti atvaizdą, suteikiant jam madonos vardą. Be jų tai tebūtų tik paprastos moters portretas. Jokio šventumo, pagarbios baimės, nedrąsaus žvilgčiojimo, ikonai būdingo įasmeninimo, paslapties įvaizdijimo.
Kas lemia paveikslo “nušventėjimą”, nežinia. Gal prarasta tikėjimo pusiausvyra, gal šiuolaikinės mentaliteto deformacijos, o gal ekspozicinis parodos pobūdis? Tai greičiausiai visiškai nesvarbu. Svarbu konstatuoti patį faktą. Šiuolaikinė madona į žiūrovą kreipiasi kita kalba: ji prabyla spalvomis, potėpiais, netikėtais kompoziciniais sprendimais, betarpišku sąlyčiu su žiūrovu.
Tarp tradicijos ir futurizmo
Turbūt nostalgiškiausiai sakralinės paveikslo funkcijos “nušventinimo” tema atsiskleidžia A.Čepulinskaitės fototriptike. Pilkame fone šlykščiai raudona spalva pražysta suknelė ar švento paveikslėlio rėmą “dekoruoja” marga pigių blizgučių girlianda. Tylūs praeities reliktai, užsibuvę kažkur senoje kaimo trobos palėpėje, vis dar mena ilgas procesijų kolonas ar keliais nušliaužiotas kalvarijų stotis.
Gausiausiai ekspozicijoje eksploatuojama tapybos technika. Tai gal ir nestebina, prisimenant altorinio paveikslo galios tradiciją. Kita vertus, kiek “stebukliškas” dvimatės erdvės transformavimas į trimatį pasaulį, nesąmoningai sugestijuoja į profaniškąją sakralumo formą. Turinio prasme manipuliuojama įvairiausiais kultūriniais klodais: universaliais krikščioniškosios tradicijos pamatais (L.Natalevičius), liaudiškomis kulto transformacijomis (G.P.Janonis), futuristinės filosofijos manifestacijomis (G.Kazimierėnas), postmodernistiniais istoriniais diskursais. Pažinimo klodai klojasi vienas ant kito it žemės sluoksniai. Tuo būdu įvyksta įvaizdinimo persipynimai, santakos, prisišliejimai.
Intriga ar šventvagystė?
Tradicija manipuliuojama keliais būdais. Vieni autoriai ją gramdo iš vidaus, t.y. interpretuoja pačią krikščioniškosios tradicijos prizmę, pritaikydami ją šiuolaikiniam mąstymui (ir akiai!) (pvz.: A.Griškevičius). Kiti įsivelia į atvirą diskursą su praeities meistrais, klasikine jų plastikos kalba, tačiau kartu visiškai transformuoja idėjinius turinio akcentus (A.Mėčius, E.Kniukštaitė, A.Petrulienė). R.Bartkevičius, A.Jusionis, A.Baltrūnas, S. Tetelbaumas eksperimentuoja ekspresionistinės tapybos tradicijos kontekste.
Dar kiti, nors ir varijuoja krikščioniškosios kultūros klodais, priskirtini radikaliųjų flangui, ir atviriausiai “nusideda”, plėtodami šiuolaikinės madonos įvaizdžio transformacijas. Tai – G. Kazimierėnas, kuris Mariją su kūdikiu ne tik patupdo futuristinio pilko miesto su satelitais fone, bet ir perrašo ilgaamžę aureolių tradiciją, vietoj skaisčių Dievo motinos ir sūnaus veidų paveikslo centre įtapydamas metalines galva-dėžes. A.Šatas eksperimentuoja ne tik formos, bet ir spalvos redukavimo prasme. Iš pirmo žvilgsnio vienas kontraversiškiausių kūrinių “Juodoji Madona” idėjinėje plotmėje vis dėlto nusileidžia radikaliausiam parodos eksponatui – J.Rekevičiūtės triptikui, kuriame autorė drastiškai susitapatina su madona. Autoportretas panaudojamas madonos įvaizdijimui. Intriga ar šventvagystė?
Lietuviai nedrąsūs
Ir vis dėlto Lietuvos menininkai nedrąsūs. (Prisiminkime kad ir tokį skandalingą A.Serano kūrinį “Myžalų Kristus”.) Meninė plastikos kalba gal net pernelyg moderni, o madonos įvaizdis neprovokatyvus.
Ar menininkai nedrįsta eksploatuoti šiuolaikinės ekstremalios meninės kalbos žargono? O gal kiek per didelį susilaikymą determinuoja krikščioniškosios tradicijos aidai? Gink Dieve, neskatinu ateistiškų variacijų. Skandalingumas dar nenurodo į kokybę. Iš tiesų Lietuvoje, tituluojamoje Marijos žeme, toks projektas kontekstualizuojasi. Kontekstualizuojasi jis ir postmodernistinio meno kontekste, kadangi kirbina, interpretuoja, perrašo istoriją. Gal ties čia ir reikėtų sustoti… Ir vis dėlto įdomu, kiek toli galima nueiti, plečiant ribas?
