Z.Inčirauskienė: „Imkit mane ir skaitykit“

Z.Inčirauskienė: „Imkit mane ir skaitykit“

 

Kristina Jokubavičienė

Jubiliejinę parodą „Kaligrafija tekstilėje“ lapkritį pristačiusi Telšiuose, dailininkė Zita Inčirauskienė Klaipėdoje rodo jos svarbiausius akcentus.

Byloja apie jaunatviškumą

Kai per Z.Inčirauskienės parodos „Imkit mane ir skaitykit“ atidarymą I.Simonaitytės bibliotekoje netaktiškai paklausiau jos vyro dailininko Romualdo Inčirausko, kiek žmonai metų, jis atsakė net nesusimąstęs: „Aštuoniolika. Tiek, kiek buvo, kai susipažinom“. Apie dailininkės jaunatviškumą byloja ne tik jos išvaizda, bet ir nuolat kintanti, atsinaujinanti kūryba bei įdomi pedagoginė veikla.

Z.Inčirauskienės kūrybos „baltose lankose“ (dažniausiai tai tekstilinės vertikalaus formato juostos, archajiško knygos ritinėlio analogas), ganosi ne tik „juodos avys“ – kaligrafiškai užrašyti tekstai, bet ir daugybė vienas su kitu susijusių, vienas kitą papildančių intarpų, vaizdų, motyvų. Taip pat jose randame įvairių medžiagų, technikų ir technologijų derinius: rankų darbo nėriniai, mašininės gamybos brokato gabalėliai, medvilnės drobelė, veltinis, sintetiniai audiniai ir skaitmeninė spauda, dekalkomanija, aplikacija, siuvinėjimas.

Susiejo praeitį ir dabartį

Tačiau dailininkės pamėgta vertikalios juostos forma asocijuojasi ir su rankšluosčiu – lietuvių tautosakoje, papročiuose, apeigose svarbiu ir daugiaprasmiu atributu.

Juolab neretai vertikalios juostos jungiamos panašiu principu kaip tradicinėje rankšluostinėje („Laimė nutekėjimo“) arba kaip „Kulinarinėje kaligrafijoje“ tampa tikrojo daikto simuliakru. Sintetinės medžiagos ir nėrinio jungtis vienoje iš kūrinio juostų – tikslus šiandien vyraujančios masinės kultūros požiūrio į tradiciją komentaras.

Suvokdama, matyt, neišvengiamą tradicijų nykimą, dailininkė geba subtiliai savo kūryboje sieti praeities ir šiandienos reiškinius, sąmoningai įvesdama kičo elementus (blizgesio efektas, pigios štampuotos blizgančios sagos, segės), su humoru, kartais ironija pažvelgti į rimtą temą („Egzotiškoji Žemaitija“, 2002).

Serija po serijos

Parodoje turime progą vėl pamatyti vieną iš dailininkės dar 2004 m. pradėtos serijos „Kontrabanda, 1864–1904“ darbų. Šią seriją vertinčiau kaip ypatingą, išskirtinę, turėjusią įtakos ir bendrai autorės kūrybos raidai.

Ji buvo kuriama minint 100-ąsias lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo metines. Tai lakoniškas, santūrus kūrinys, kuriame kelios tikslios detalės sukuria ir pilkos kareiviškos milinės, ir slepiamo rašto, knygos įvaizdžius.

Naujausiai serijai – projektui „Literatūrinis Lietuvos portretas“ sukurti Z.Inčirauskienė 2009 m. buvo gavusi Kultūros ministerijos individualią valstybės stipendiją. Vertikaliose tekstilinėse juostose išdėliota tai, kas mums nuo pirmosios pažinties su lietuvių literatūros klasika asocijuojasi su Kristijonu Donelaičiu, Salomėja Nėrimi, Jonu Biliūnu, Žemaite, Antanu Stazdu. Kartu surasta daugybė detalių, kurioms padedant gimė autentiškas pasakojimas, išryškintas asmeniškas santykis su tema.

Sąsajos su literatūra, tekstu ir jo interpretacija Z.Inčirauskienės kūryboje itin svarbios.

Per tekstilę – prie kaligrafijos

Iš medvilnės, porolono, aplikacijų, siuvimo ir kaligrafijos susideda dar 2001 m. sukurta „Pradžios knyga“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad autorė tiesiog sufleruoja žiūrovui, tinginčiam skaityti pavadinimus – čiužinys, žalčio aplikacija, aišku, be Adomo ir Ievos neapsieita… Tačiau tuoj pat ji įtraukia į gilesnį klodą, intriguoja – pusiau susuka elementarų porolono čiužinį taip, kad lieka plyšelis pamatymui, jog viduje kažkas yra (žinoma, kaligrafija, tekstai), bet beveik jokios galimybės nepalieka tai perskaityti.

Čiužinys užritintas ant tikros senoviškos siuvamosios mašinos geležinės pakojos. Per parodos atidarymą užsiminusi apie siuvančią mamą ir save vaikystėje, stalčiuje skiautelėmis bežaidžiančią, dailininkė, ir šiuo atveju nesuprasi juokais ar rimtai (bruožas, būdingas visų Inčirauskų šeimos menininkų kūrybai), „Pradžios knygą“ pristato tarsi deux et machina, kuri per tekstilę atvedė prie kaligrafijos, ir galiausiai abi sritys kaip plačios raiškos būdai tapo kūrėjos savastimi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Gruzdžiuose Šiaulių rajone.

1972 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1983 m. – Vilniaus dailės institutą.

Nuo 2001 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Yra surengusi 12 autorinių parodų, per pastaruosius penkerius metus dalyvavo daugiau kaip 50 bendrų meno projektų Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Pietų Korėjoje, Dominykoje, Italijoje, Lenkijoje.

Gyvena ir kuria Telšiuose. Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto Dizaino katedroje dėsto kompozicijos pagrindus, šriftą ir kaligrafiją, docentė.

Kūrybos sritys – tekstilė ir kaligrafija.

by admin