Žema kalvos viršūnė

Žema kalvos viršūnė

Sondra Simana. Einantis kalnas. Apsakymų romanas.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Klaipėda, 2010. 190 p.

Dainius Vanagas

Geranoriški žmonės – argi nekeista? – kartais prikrečia be galo daug kvailysčių. Užuot pristabdę mūsų nepamatuotas ir jokių perspektyvų neturinčias ambicijas, kitaip tariant, „nuleidę ant žemės“, jie būna lipšnūs, nuosaikūs, padrąsina, paskatina, parašo rekomendaciją ar žengia kokį nors kitą neapgalvotą žingsnį. Tačiau ar ne dėl to, kad draugai kartais nesibodi būti atrama tuomet, kai jos bendro žmonių reikalo vardan nederėtų suteikti, jie ir yra vertinami?

Tokių perdėm geranoriškų žmonių dėka uostamiesčio literatė Sondra Simanaitienė (kūryboje pasirašanti Simanos pavarde) išleido debiutinę knygą „Einantis kalnas“. Šis kūrinys, žanro požiūriu apibrėžtas kaip apsakymų romanas, sudarytas iš trijų dalių.

Pirmoji – ir pati ilgiausia – yra moters, vardu Ema, gyvenimo istorija, kurios gan nuoseklų dėstymą nuolat pertraukia kursyvu išskirti Emos draugės Jonijos jausmingi samprotavimai ir mintys. Keliuose interviu S.Simana leidžia suprasti, kad tokią dviejų perspektyvų struktūrą ji laiko puikiai pavykusia, esą, įgyvendinta koliažo idėja, dažnai būdinga postmodernistinei literatūrai. Deja, tai pati silpniausia „Einančio kalno“ dalis, ypač Jonijos komentarai, kurie, drabstydami sentimentalumą, tariamą nuostabą ir neįtikinantį nuoširdumą, skaitytoją verčia jausti nuolatinę gėdą ir pažeminimą (…kad tik niekas nepasiteirautų, ką dabar skaitau…) Pati Emos gyvenimo istorija galėtų būti įdomi (sutiktas vyras – talentingas menininkas, religinė, mistifikuota atmosfera, slepiamas kūdikis, įtikinanti vienišumo drama ir nenuginčijami gyvenimo sunkumai, su kuriais susiduria pagrindiniai veikėjai), jei ne tiesmukas, statiškas, nepatrauklus (netgi savo paprastumu, kuris, beje, turi didžiulį nuobodulio prieskonį) stilius.

Antroji dalis – Jonijos monologas – atrodo žymiai geriau. Tai visų pirma lemia tema: analizuojama ne vyro ir moters – kaip dažniausiai esti – bet mergaičių ir moterų draugystės ir atskirties drama. Taip pat atsiranda išraiškingesnės metaforos, taiklūs pastebėjimai, psichologinės detalės – po varginančios ir mintį kaustančios pirmos dalies, antroji išties yra maloni atgaiva.

Trečiasis apsakymas, kuriame aprašomas gimdymas, taip pat turi šarmo: smalsų vyrą, bent jau teoriškai, tokia svetima ir neprieinama kančios (bei džiaugsmo vienu metu) patirtis galėtų suintriguoti, na, o moterį nebent tik tokiu atveju, jei būtų išprovokuotas bendras lemties solidarumas, mat meninė kūrinio pusė apsikarsčiusi tik lengvąja paveikumo ginkluote.

Norint rasti šios knygos vietą literatūros lentynoje, būtina pasitelkti palyginimus. „Einančio kalno“ anotacijoje nurodoma, kad tai jautrus pasakojimas apie įvairias moteriškas jausenas. Toks apibūdinimas tampa komplikuotas, jei knygą palyginame su, tarkime, Virginia’os Woolf šedevru „Ponia Delovėj“, kuris taip pat gliaudo moteriškos būties niuansus. Tokiu atveju S.Simanos kūrinys kelia pasidygėjimą, yra negyvas, tiesmukas, nykus, neįtikinantis ir nejautrus žmogaus prigimčiai. Kita vertus, „Einantis kalnas“, be abejo, pranoksta didžiąją dalį televizijoje rodomų muilo operų bei kioskeliuose pardavinėjamų meilės romanų.

Net jeigu nuspręstume, kad autorė tikrai turi ką pasakyti skaitytojui, pagrindinė bėda vis dar liktų stilius. Reikia pažymėti, kad knygoje galima rasti įdomių metaforų, vykusių sakinių, tačiau pasakojimo siūlas, ant kurio šie suverti, yra šiurkštus ir atstumiantis, kartais perdėm koktus ir tiesmukas, nesivarginant rasti sudėtingesnių, originalesnių būdų banalioms, įgrisusioms (nors galbūt ir teisingoms) mintims išreikšti. Vietose, kur taikomas monologinis išpažinties kalbėjimas, pasakojimo struktūra yra tvirtesnė, paveikesnė, sakinys raiškesnis, o ten, kur kuriamas kelių asmenų bendravimas, jų emociniai tinklai, dėstomas biografinis pasakojimas, bet koks meninis vaizdas sudūžta, nepalikdamas nieko, ką būtų verta atsiminti. Stokojama grakštumo, plastikos, gyvumo; vos keli sakiniai maloniai atkreipia dėmesį, kaip antai šis: „Mergaitė, susigūžusi embriono pozoje, tupėdavo tarp pakrantės akmenų, mažytė kaip kiro šūdelis, ir stebėdavo stiprius vyrus ant žvejybinių laivų denių.“ (32 psl.) Kiro šūdelis – mergaitės dydžio vienetas; štai čia jau galima apčiuopti kūrybinį proveržį, gaila, jų nėra daug.

Teigti, kad S.Simanos knyga prasta, yra beprasmiška ir, galimas daiktas, nežinia, ką toks teiginys apskritai reikštų. Juk autorės šeimyna, draugai ir kolegos neabejotinai džiaugiasi (arba bent jau pavydi) šiuo kūriniu (ar bent jau pačiu faktu, kad pažįsta Rašytoją), nes sentimentalumo staklės sumala iš esmės visą kritikos potenciją. Galų gale, net knygos priešlapyje nurodyta: „Skiriu draugėms“. Panašu, kad niekam daugiau ir nevertėtų šios knygos skaityti.

Visgi apmaudus pats faktas, kiek daug geranoriškų žmonių turėjo prisidėti, kad ši knyga apskritai pasirodytų. Ir be galo keista, kad visoje ilgoje žmonių grandinėje neatsirado nė vieno, kuris, pajutęs pareigą apsaugoti viešąją erdvę nuo dar vieno abejotinos vertės produkto, sustabdytų įsibėgėjantį procesą. Mes turėtume labiau rūpintis vieni kitais. Jei manome, kad miesto parkas yra vieta, kurioje niekas neturi teisės šiukšlinti, kurią reikia gerbti, saugoti, prižiūrėti, o pažeidėjus bausti (juk mes, tikiuosi, taip manome, ar ne?), tai ar neturėtume taip pat galvoti ir apie knygų lentynas knygynuose ir bibliotekose? Žinoma, mandagumas ir pagarba kitam žmogui yra didžios vertybės, tačiau nedera pamiršti, kad jomis galima pasinaudoti ne tik maloniai sutinkant, bet ir korektiškai atsisakant dalyvauti nevykusiuose sumanymuose ar projektuose.

Taigi išties: beprasmiška teigti, kad S.Simanos knyga „Einantis kalnas“ yra prasta. Užtenka pasakyti, kad yra daug puikesnių kūrinių. Ir tų geresniųjų yra tiesiog per daug, kad šiam liktų laiko.

by admin