Žemaitis, kurį suformavo prancūziškoji tapybos mokykla
Kristina Jokubavičienė
Žymaus Paryžiuje gyvenančio lietuvių išeivijos dailininko Prano Gailiaus (g. 1928) kūryba, apie kurią Lietuvoje gana plačiai žinoma nuo 2005 metų, pagaliau pasiekė ir Klaipėdą. Dailės parodų rūmuose veikianti jo kūrinių paroda „Tarp žodžių ir linijos“ nepaliks abejingo nė vieno tikro meno pasiilgusio žiūrovo. Paroda, kurią inicijavo Lietuvos kultūros atašė Švedijoje Lijana Ruokytė, praėjusių metų pradžioje veikė Stokholme, o rugsėjį buvo eksponuojama Kaliningrade.
Pripažinimas – po pirmosios parodos
P.Gailius visada akcentavo savo lietuvišką kilmę, nors po karo niekada nebuvo lankęsis Tėvynėje. Po ilgo nebuvimo jis sugrįžo į Tėvynę 2005 metų balandį, kai didžiulė retrospektyvinė jo tapybos ir grafikos paroda (eksponuota per 170 kūrinių) buvo pristatyta LDM Radvilų rūmuose Vilniuje.
Paroda buvo perkelta ir į gimtuosius Mažeikius, iš kurių 1944-aisiais šešiolikmetis jaunuolis, atskirtas nuo tėvų, vienas pateko į Strasbūrą. Ten pradėjo mokytis dailės mokykloje, o sužavėtas garsaus prancūzų dailininko Fernando Légero kūrybos, patraukė į Paryžių.
Jis buvo priimtas į F.Légero studiją. Pasak P.Gailiaus, F. Légeras mokė ne tapyti, o galvoti, kaip reikia tapyti. Vėliau Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts) dailininkas studijavo litografiją.
Jau 1955 metais P.Gailius Paryžiuje surengė pirmąją personalinę parodą, kuri iš karto sulaukė pasisekimo, o jos autorius – pripažinimo.
Nuo pirmosios parodos laikų dailininkas naudoja ir kūrybinį pseudonimą „Pranas“ (lengviau ištariamą prancūzams).
Per ilgą kūrybos kelią P.Gailius surengė parodų ne tik Europoje, bet ir JAV, o jo tapybos, grafikos kūriniai, skulptūros iš terakotos nuo realistinio traktavimo vis la-biau krypo abstrakčiojo ekspresionizmo link.
Patirtį apibendrino jo „Vaizdinės abstrakcijos manifestas“.
Paskelbė abstrakcijos manifestą
Šeštojo dešimtmečio viduryje Prancūzijoje populiarėjantis abstraktusis ekspresionizmas veikė P.Gailiaus kūrybą.
Jis juto vis labiau tolstąs nuo daiktiškumo: „Nuo to laiko, kai gyvenu Paryžiuje, visąlaik linksniuojamos dvi tendencijos: abstraktyvizmas ir realizmo formos, vis dar „turinčios sveikatos“.
Tačiau man tai, ką matai, nėra tai, ką matai. Dažnai tai, kas uždengta, tą matai. Mane nuvargino realizmo manifestacijos.
Aš priėjau išvadą, kad realizmas man priimtinas tik „suspaustas” iki pašto ženklo dydžio… Savo kūriniuose tą realizmą aš esu suspaudęs iki minimumo ir taip atskyręs jį nuo noro būti plastišku.
Mano darbai įgijo abstrakčią formą. Man abstrakcija nėra privaloma kaip forma (kaip ir partija, kuri diktuotų, ką daryti), bet ji mane „išauklėjo“. Aš su ja elgiuosi laisvai, ir ji man atvira”.
Daugelyje privačių pokalbių ir interviu P.Gailius išreiškia nuomonę, kad XX a. antroje pusėje realizmas, kaip dailės kryptis, išsisėmė. Todėl pačioje 9-ojo dešimtmečio pradžioje dailininkas suformulavo savo kūrybinį credo, kuris buvo publikuotas Paryžiuje leidžiamame meno žurnale „Arts Magazine“ (1981 m. balandžio 14–17 d.).
Parodoje – darbai iš keturių ciklų
P.Gailiaus kūryba dažnai apibūdinama kaip vitališka, meistriška, sudėliota iš realistinių ir abstrakčių elementų.
Spalvota grafika, kuria dailininkas pradėjo domėtis aštuntajame dešimtmetyje, atsirado kaip tapybos ir grafikos galimybių praplėtimo ir sąsajų rezultatas. Jo kūryboje įsivyravo puikiai techniškai įvaldytos spalvoto medžio ir lino raižinio bei reljefo ar mišrios technikos, o vaizdai, motyvai, mintys klostėsi į ciklus, serijas, atrodo, – nenutrūkstamą dinamiškų vaizdų eilę, nuolat atsi-naujinančių linijų, siluetų, ženklų ir tekstų bei spalvų dermes.
Vertingiausią jo kūrybos dalį sudaro lino raižiniai, vėlesnio kūrybinio laikotarpio – vario raižiniai, tapyba, lino raižinių knygos (jų yra sukūręs penkias).
Parodoje Klaipėdoje eksponuojami kūriniai atstovauja keturiems ciklams ar jų fragmentams: „Incabloc“ (1972), „Išraiškos fiksavimas“ (1981), menininko knygoms „Gražieji Rytai“ pagal Omaro Chajamo rubajus (1980) ir „91-oji Dovydo psalmė“ (1991).
Pirmosios retrospektyvinės dailininko parodos Vilniuje kuratorė, dailėtyrininkė R.Urbonienė taip apibūdina dailininką: „Šiandien P.Gailius – vienas kūrybingiausių lietuvių išeivijos dailininkų, išaugęs ir subrendęs kaip menininkas garsiojo F.Légero pamokose, muziejų salėse, nuolat sūkuriuojančioje Paryžiaus dailės apsuptyje.
Išsilaikyti, išsaugoti savitumą, sukurti individualų stilių jam padėjo talentas, o daugeliu atveju – stiprios lietuviškos šaknys ir glūdintis atmintyje gimtasis kraštas.
Savo kūryboje įkūnijęs pačią lietuviškos pasaulėjautos dvasią, P.Gailius suteikė jai modernistinę raiškos formą“.
