Žiemos pačioj pradžioj

Žiemos pačioj pradžioj

Sondra Simanaitienė

Anot bibliotekos žynio Šikšnelio, pačioj žiemos pradžioj I.Simonaitytės draugijoje šalia L.Natalevičiaus chtoniškojo pasaulio sienų susirinko klaipėdiečiai pasveikinti R.Černiausko ir N.Kepenienės, o tiksliau – naujausių rašytojų knygų: N.Kepenienės “Šatrijos Ragana” ir R.Černiausko “Koridorių vilkas”.

Smagu būna, kai ir viena knyga pasirodo, bet kai dvi… Netgi ne todėl, kad tuoj pultum skaityti ar trūktų lektūros, tiesiog šiaip smagu – matyti rašančius žmones. Juk tik laikas padės suprasti, kur baigiasi grafomanija ir prasideda literatūra, kaip sakė Klaipėdos rašytojų sąjungos pirmininkas.

V.Sventickas, bibliotekos žynio tituluotas daktaru, nors niekada nesiekęs tokiu tapti, – pakanka juk tokiu atrodyti, profesionaliai (žodis sukėlęs diskusiją vakaro metu, – ką reiškia profesionaliai rašyti?) pristatė naująsias Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas knygas, pirmiausia išvardindamas N.Kepenienės ir R.Černiausko skirtumus ir panašumus. Vienas man įdomiausių panašumų būtų tai, jog abu parašė apie mūsų kultūros (literatūros) žymius žmones – R.Černiauskas novelių ciklą apie K.Donelaitį (šalia kitų apsakymų, publikuotų knygoje), N.Kepenienės romaną apie Šatrijos Raganą.

Skirtingos prieigos prie žmonių legendų – Nijolės betarpiškas prigludimas prie moters, gyvenusios prieš šimtą metų, asmeninės patirties, tarsi laiko distancija nesvarbi, ir Rimanto pasakotojo, veik metraštininko, stebinčio paprasto žmogaus senatvinius marazmus (K.Donelaitis be perdėto pagarbos demonstravimo) iš šalies, lėtai ir dėmesingai. Taip supratau iš skaitytų vakaro metu ištraukų, – R.Černiauskas skaitė pats, o N.Kepenienės romano ištrauką įtaigiai perteikė aktorė V.Kojelytė.

Rašytoja N.Kepenienė nusiteikusi toliau gilintis į 19-ojo a. pabaigos – 20-ojo a. pradžios Lietuvos realijas. Gal netgi parašyti trilogiją: apie Šatrijos Raganą, pasiaukojusią Dievui, apie G.Petkevičaitę-Bitę (rašytoją, visuomenės ir pilietinę veikėją), gyvenusią vardan Tėvynės, ir L.Didžiulienę (rašytoją, visuomenės veikėją, 10-ies vaikų motiną), kurios gyvenime labiausiai išryškėjo meilė artimui. Nežinia, kiek tai galėtų panašėti į biografijų meistro A.Morua, kurį paminėjo V.Sventickas, knygas, bet toks sumanymas man kaip moteriai jau savaime atrodo vertingas.

„Geras biografas kaip didelės dramos užbaiga turėtų palikti po savęs ramybės jausmą. Mes renkame gėles į mažas puokšteles, mažumą gėlių, kurios atnešė į pasaulį švelnumą ir dabar jis yra kaip dovana  užbaigtam likimui. Tai mirštantis baigtos dainos priedainis, užbaigtos poemos galutinė versija“, – Andrė Morua. Po savęs palikti ramybės jausmą irgi reikia išdrįsti.

Muzikinius vakaro intarpus užpildė folkloro sambūris “Audenis”, diskusinius – A.Žalys, suaktualindamas Vydūno mintis apie rašytojų aukštuosius ir žemuosius siekius.

Vakarui besibaigiant, pranešta, jog Rašytojų sąjungos leidykla ruošiasi išleisti G.Grajausko pjesių rinkinį ir J.Šikšnelio naują romaną, kurių, aišku, laukia ne tik Klaipėda.

Bibliotekos uždarame kieme vakaro metu, lyg žyniui Šikšneliui paliepus, siautėjo snaigių divizijos, netrukus virtusios melagingu žiemos pranašu. Lijo.

by admin