Zigmaras Liepinis: „Viskas prasidėjo nuo dainos“

Zigmaras Liepinis: „Viskas prasidėjo nuo dainos“

Operos „Paryžiaus katedra“ kompozitorius Z.Liepinis yra verslininkas, o muziką kuria savo malonumui ir tik tada, kai gauna ženklą iš aukščiau. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Rita Bočiulytė

Latvis kompozitorius Zigmaras LIEPINIS (Zigmars Liepinš) dalyvavo savo operos “Paryžiaus katedra” repeticijose Klaipėdoje, įdėmiai stebėjo abu premjerinius spektaklius ir po jų atrodė patenkintas.

“Klaipėdos” dienraščio paprašytas pasidalinti mintimis, kompozitorius maloniai sutiko, nes, anot jo, esam labai artimi kaimynai, – jis 1952-aisiais gimė ir augo čia pat, už 100 kilometrų, Liepojoje. Tiesa, dabar jau daug metų gyvena ir dirba Rygoje, laikomas vienu ryškiausių šiuolaikinių Latvijos kompozitorių, populiarumu savo šalyje ir už jos ribų galėtų varžytis nebent su savo tėvynainiu Raimondu Paulu.

Z.Liepinis už kūrybą įvertintas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu, o už operos-melodramos “Paryžiaus katedra” sukūrimą apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu.

Šio kūrinio pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tapo tarptautiniu kultūros įvykiu. Z.Liepinio “Paryžiaus katedra” yra pirmoji latvių opera, pastatyta užsienyje. Nors ir netolimame, bet, anot kompozitoriaus, jam ir jo šaliai tai svarbus faktas.

– Įdomu, kokia šios Jūsų operos atsiradimo istorija.

– Be to, kad esu parašęs tris operas, kūriau muziką kinui ir teatrui, nuo 17 metų rašiau daug populiarios muzikos – estradines dainas. Kelerius metus buvau ansamblio “Modus” instrumentalistas, dainų autorius, o vėliau – ir jo vadovas. Man vadovaujant grupė buvo “perkrikštyta” ”Opus” vardu ir gyvavo iki 1989-ųjų. Viena iš mano pirmųjų dainų, kurią parašiau berods 1971-aisiais, buvo latvių poeto eilėraščio “Vargšas Kvazimodas” žodžiais. Taigi viskas prasidėjo nuo dainos. Tuomet susidomėjau šia istorija ir perskaičiau Viktoro Hugo romaną “Paryžiaus katedra”. Nuo to laiko, o tada man buvo 19 metų, kirbėjo mintis, kad toje istorijoje kažkas yra. Bet dar nežinojau kas. Ir štai vieną dieną, 1996 metais, nubudau su idėja, su mintimi, kad atėjo laikas.

Apskritai manau, tai priklauso ne tiek nuo manęs, kiek nuo Dievo.

– Jūs tikintis?

– Tikintis, bet nedažnai einu į bažnyčią. Štai mano libretistas Kasparas Dimiteris giliai tikintis žmogus. Vienądien ir sakau jam: “Laikas, seni, imtis darbo”. Jis 1996-ųjų pradžioje parašė “Paryžiaus katedros” libretą, o aš per du mėnesius – muziką. Esu greitas žmogus. Gal todėl, kad rašau tik tada, kai man diktuoja iš ten (rodo į dangų). Kai man niekas nediktuoja, aš tyliu. Todėl, kad esu verslininkas, Latvijoje su partneriais turime tris radijo stotis. Taigi pragyvenimui užsidirbu ne iš kūrybos. Rašau tik savo džiaugsmui, sceniniu darbu dabar nebeužsiimu. Aš esu kapitalistas (juokiasi).

– Kai kas Jūsų operos muziką vadina simforoku. Jie teisūs?

– Ne, tokio žanro nėra. Tai mano žanras. Kai rašiau „Paryžiaus katedrą“, apie tai, koks bus jos muzikos stilius, negalvojau. Norėjau būti „tarp žanrų“. Nepakenčiu miuziklų, nes juose ne tik dainuojama, bet ir kalbama, įsiterpia kažkokie kvaili dialogai… Mano nuomone, tai viską gadina.

Sakyčiau, parašiau operą pagal visus kanonus plius truputis simforoko. Todėl Kvazimodo partijai man reikėjo roko dainininko. Pakviečiau Rodrigą Fominą. Na, Klaipėdoje ją atlieka ne roko dainininkai… Bet gali būti ir taip.

– Teko girdėti, kad “Pa-ryžiaus katedros” premjera Rygoje 1997-aisiais sukėlė tikrą furorą?

– Taip, ją lydėjo sėkmė. Rygos operoje “Paryžiaus katedra” buvo rodoma po 8 kartus per mėnesį, bilietai buvo išparduoti pusei metų. 90 spektaklių – ir visi anšlaginiai.

– O kaip ten nutiko su prancūzais? Ar tiesa, kad jie nusikopijavo Jūsų kūrinio idėją?

– Kartą pas mano jaunąjį kolegą aranžuotoją atvažiavo du bičiuliai – režisieriai animatoriai iš Paryžiaus. Jie atėjo į mano spektaklį, po jo – pas mane į namus. Mums draugiškai geriant kavą ir šnekučiuojantis, prancūzai klausinėjo, kodėl į Paryžių šios operos nevežu. Atsakiau, kad man jau 40 metų ir aš ne tiek kvailas, kad bėgiosiu aplink Eifelio bokštą šaukdamas, kad štai genijus atvažiavo iš Rytų, parašė kūrinį prancūzams šventa tema. Kas į mane žiūrės rimtai?! Jie sutiko, kad tai sudėtinga, ir tuo mūsų pokalbis baigėsi.

Po metų, 1998-aisiais, pasirodė prancūzų “Paryžiaus katedros” pastatymas. Manau, mano svečiai, parvažiavę namo, kolegoms papasakojo, ką matė Rygos scenoje. Ko gero, kažkas tylomis dar kartą buvo atvažiavęs ir nufilmavo mūsų pastatymą. Dėl idėjos – tiek to, ji – ne mano, o Hugo. Bet įdomiausia, kad akivaizdžios režisūrinės kupiūros. Juk daug vietų mūsų operoje – kitaip nei romane, daug kas kitaip. Yra sutapimų, kurie prancūziškame spektaklyje tarsi paimti iš mūsų libreto. Prancūzai labai labai skubėjo… 2000-aisiais aš mačiau jų pastatymą Amerikoje, Las Vegase. Tai kitoks kūrinys. Ten muzika visai kitokia. Ką čia kalbėti, lai sprendžia tie, kurie jos klausosi – ir manosios, ir prancūziškos versijos. Tai ne mano reikalas. Aš parašiau tai, ką parašiau.

– Be abejo, lyginate Jūsų operos pastatymus Rygoje ir Klaipėdoje?

– O!.. Tai absoliučiai skirtingi dalykai. Čia visai kita režisūrinė mintis. Operą pirmąkart statant Rygoje, įgyvendinau savo idėją: maksimaliai, kiek tai įmanoma, realistinės dekoracijos, puošnūs, viduramžius primenantys kostiumai, visko daug, turtingai ir didingai. Tai buvo visai kitoks teatras, grynai realistinis variantas. Scenoje veikė ne tik žmonės, bet ir gyvūnai – gyvi arklys ir ožka. Per pastatymo gyvavimo laiką pasikeitė gal penkios ožkos (juokiasi).

O čia, svabiausia, – yra šviežia, visai kita mintis. Man tai labai patinka.

– Kas būtent?

– Viskas. Pirmiausia, kaip ir kiekvienam autoriui, patinka, kad mano kūrinį stato, atlieka. Be to, čia – fantastiškai geras režisūrinis sprendimas. Aš taip nesugalvočiau. Čia geri dainininkai, geras orkestras. Žinoma, buvo klaidų, betgi tai – tik pirmieji du spektakliai. Teatro scena nedidelė, techninės galimybės ribotos. Tokiomis aplinkybėmis, mano galva, viskas padaryta maksimaliai gerai, tiesiog puikiai.

– Užsiminėte apie klaidas… Turbūt turėjote omeny Jūsų muzikos atlikimą? Kas buvo ne taip?

– Šito aš jums niekada nepasakysiu. Nesakiau ir Rygoje, kai ten pastatė mano operą. Aš ne teisėjas.

– Nepasakysite ir, kuris mūsiškis Kvazimodas Jums labiau patiko?

– Nepasakysiu. Beje, Rygoje Kvazimodą dainavo irgi du atlikėjai – roko dainininkai. Kuris geresnis, publika turi nuspręsti pati. Kad nuspręstų, turėtų pažiūrėti operą mažiausiai du kartus. O paskui prie vyno taurės aptarinėti, ginčytis, kuris geresnis. Kuo daugiau ginčysis, tuo daugiau ateis į teatrą.

– Bendras premjeros įspūdis Jūsų nenuvylė?

– Bendras įspūdis – tik pozityvus. O klaidas darome visi. Ir Rygoje rodant “Paryžiaus katedrą” jų buvo. Kai kurių klaidų Rygos opera neištaisė net per 90 spektaklių. Klaipėdos teatre yra techninių, įgarsinimo problemų. Bet reikia tik lėšų, ir jų neliks. Galų gale ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ar yra dvasia. Po šio spektaklio turi kažkas nubraukti ašarą. Jei taip yra, vadinasi, spektaklis pavyko. Jei iš jo žmogus išėjo abejingas, vadinasi, kažkas ne taip. Bet jei žmonės kalba apie jį, reiškia, “užkabino”. Tai ir yra svarbiausia. Juk muzika rašoma ne todėl, kad viskas matematiškai būtų teisinga. Ji rašoma todėl, kad žmogui sukeltų išgyvenimus. Jei ji sukelia jausmus atlikėjams ir klausytojams, vadinasi, mano tikslas pasiektas.

– Jūsų nuomone, kaip reagavo publika?

– Puikiai. Lietuviai daug temperamentingesni nei latviai. Latvijoje labai “kieta” publika. Estijoje dar labiau. Kuo toliau į šiaurę – tuo žmonės uždaresni. Atrodo, tarp mūsų skirtumas nedidelis, bet yra.

– Betgi mūsų publika per spektaklį tiek mažai plojo… Ar ne Jūs pats kaltas, kad taip – tarsi vienu įkvėpimu – parašėte operą, jog plojimams tiesiog nėra kur įsiterpti?

– Teisingai, tegul pabaigoje ploja. Čia dar plojo vienąsyk ir spektaklio metu. Buvau maloniai nustebintas. Rygoje nė sykio nebuvo aplodismentų po prologo.

– Ar dar atvažiuosite pažiūrėti, kaip sekasi Jūsų operos pastatymui Klaipėdoje?

– Be abejo. Po kurio laiko, gal žiemos pradžioje, atvažiuosiu. Įdomu, kaip spektaklis vystysis, keisis.

– Dabar dar rašote muziką?

– Dainų neberašau, tik stambius kūrinius. Parašiau siuitą ir didelę kantatą, kurios buvo atliktos per šventes Rygoje. Turbūt per pastaruosius penkerius metus nieko ypatingesnio kaip ir nesukūriau…

– Laukiate ženklo iš aukščiau?

– Tas ženklas jau buvo. Prieš trejus metus. Esu sumanęs operą apie narkomanus, kuri bus paremta tikrais gyvenimo faktais. Libretas jau beveik parašytas. Bet muzikos idėja dar turi subręsti. Matote, aš labai savikritiškas.

– Dėkui už pokalbį. Sėkmės Jūsų kūriniui mūsų scenoje ir lauksime kitų!

by admin