„Žizel“ – romantikos dozė
Violeta Milvydienė
Prasminga ir džiugu, kad balandžio 29-ąją, Tarptautinę šokio dieną, šventinė atmosfera tvyrojo sausakimšoje Žvejų rūmų salėje. Tą vakarą scenoje išties sklandė šokio mūza – buvo parodytas žymus romantinis baletas „Žizel”.
Pradžiai maga paspėlioti: ar gausiai susirinkusi margaspalvė publika ima perkainoti vertybes ir jau pajuto tikrojo elitinio meno ilgesį, ar atėjo tik dėl vykusios organizatorių reklamos, o gal daugelis tie-siog panoro gyvai pamatyti TV laidose ir projektuose išpopuliarėjusį Nerijų Jušką?..
Turbūt ir viena, ir kita, ir trečia – kaip bebūtų, tai nuteikia optimistiškai, nors neseniai į Muzikinį teatrą atvežtoje Jurijaus Smorigino teatro „Vilniaus baletas” premjeroje „Jausmai” salė buvo pustuštė.
Baleto gimimo faktai
Naktį mėnulio šviesoje iš kapų pa-kyla vilisos – jaunos merginos, nekal-
tos nuotakos, žuvusios prieš vestuves. Jos negali ramiai gulėti kapuo-se, – jų sielos veržiasi ne tik šokti, bet ir kerštauti… Vilisos būriuojasi miško pakraštyje ir, užkrėtusios pakeleivį savo juoku bei įsukusios į savo ratą, šokdina iki išsekimo.
Tokia H.Heinės knygoje „Iš Vokietijos“ aprašyta legenda pasinaudojęs prancūzų prozaikas T.Gautier išvystė baleto „Žizel“ („Giselle“) scenarijų. Muziką specialiai sukūrė bei jos partitūrą parengė kompozitorius A.Adamas, o pradinės choreografijos autoriai – irgi prancūzai: Jules Perrot ir Jeanas Coralli. Pirmą kartą baletas buvo parodytas 1841 m. „Paryžiaus operoje“ ir, nuostabu, jau du su puse amžiaus statomas įvairiuose pasaulio teatruose, sėkmingai gyvuoja iki šiol. Klaipėdoje parodytas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymas (choreografas statytojas Olegas Vinogradovas, dailininkas Igoris Ivanovas (Rusija) scenoje laikosi nuo 1985-ųjų.
Pirmasis veiksmas neįtikino
Veiksmas vyksta viduramžių Vokietijoje, kur ryškūs klasiniai skirtumai. Žizel myli Albertą, persirengusį valstiečiu didiką. Sužinojus apie jo kilmę, merginai plyšta širdis…
Gyvename XXI a., kuriame ne tik naujos technologijos, kompiuterizacija, bet ir įvykių tempas keičia žmogaus sąmonę, kartu ir elementarų suvokimą apie meną. Tačiau šiuo atveju nerei-kia būti šokio ekspertu, užtenka mėgėjo-diletanto žvilgsnio ar pajautos – čia nuobodoka „choreografija”. Pastarasis terminas parašytas kabutėse, kadangi tik taip – sąlyginai – galima pavadinti tuos pasivaikščiojimus, perbėgimus per sceną kaskart besidairant į užkulisius, kažko beieškant. Tie netikroviški, neįtaigūs vaidybiniai eskizai, manau, ypač nutolę nuo mūsų jaunojo žiūrovo sampratos, kartais atrodė absurdiškai naivūs.
Būta įvairių šio spektaklio versijų, teko matyti ir keletą modernių jo interpretacijų, tad galiu drąsiai teigti – parodytas tradicinis klasikinio baleto variantas, tik, deja, pirmasis veiksmas buvo prastas jo šablonas. Kirba dvejonės grūdelis: ar statytojas, pasitelkęs bent kiek sumanumo ir išradingumo, galėjo atrasti įdomesnį būdą „prabilti“ į šiuolaikinį žmogų? (Beje, daugeliui siužetas galėjo likti nesuprastas, mat programėlių tiesiog nebuvo.)
Dar į akis krito nesuderinti, netikslūs merginų šokio fragmentai, o ilgai lauktas kulminacinis pirmojo veiksmo momentas – Žizelės išprotėjimo ir staigios mirties epizodas – nepaveikė taip stipriai, tragiškai ir jaudinančiai, kaip, pvz., anksčiau matytuose žymios rusų artistės J.Maksimovos ar mūsiškės primabalerinos E.Špokaitės perteiktuose paveiksluose.
O kad žiūrovų dėmesys atšimpa, bylojo vos retkarčiais pasigirstantys ir prislopinti aplodismentai. Tiesa, daugumos reakcija pagyvėjo scenoje pasirodžius N.Juškai.
Sušoko Alberto partiją
Tie, kurie tikėjosi išvysti virtuozišką primarijaus techniką, gal kiek nusivylė, betgi… Alberto vaidmuo iš esmės ne toks reikšmingas kaip Žizelės, kartu nepasižymi sudėtingumu ir nereikalauja ypatingo meistriškumo. Čia reikia daugiau fizinės ištvermės ir pajėgumo due-te, pakeliant, laikant ar nešiojant partnerę, t. y. labiau vertinamas asistavimas mylimajai. Šiame amplua N.Juška buvo puikus.
Atsižvelgiant į tai, kad atlikėjui ne kartą operuoti kelio sąnariai, įtrūkę raiščiai (beje, neseniai atlikta ir akių operacija), galima atleisti tuos kelis ne visai stabiliai susuktus „tours“, čia pat kompensuojamus gana lengvais šuoliais.
Kitas apmąstymo vertas aspektas – balerūno amžius. Nors vizualiai N.Juška vis dar atrodo lyg simpatiškas jaunuolis (pasak jo paties, „gimęs šokti princą“), fiziologinės galios pamažu senka. Jam 32-eji – paskutinis jo aktyvios sceninės veiklos dešimtmetis (40-ies baleto artistas formaliai
išleidžiamas į pensiją). Ne veltui sakoma: „baletas – išskirtinai jaunų menas“. Aišku, eiliniam žiūrovui minėtoji informacija neturėtų rūpėti – jam svarbu pamatyti rezultatą, ir tai visiškai tei-singa. Bet techniškai kokybiškesnį šokį bei ryškesnę įtaigą šiuosyk mūsų vertinimui pateikė jaunas artistas Romas Ceizaris, pirmajame veiksme atlikęs „Pas de deux“ (tiesa, jo partnerė negalėjo pasigirti tokiu įstabiu potencialu – ji atrodė sunkokai).
Antrasis suvirpino širdį
Pagrindinį – Žizelės vaidmenį atliekanti Miki Hamanaka – mažaūgė primabalerina, trapi ir smulki lyg statulėlė, lengva tarsi pūkelis. N.Juškos Alberto rankose jos Žizel – dvasia tiesiog skraidyte skraidė. Organiškuose antrojo veiksmo pasažuose atsiskleidė ir dueto harmonija.
Subalansuotas čia ir dvylikos vilisų šokis, pasižymėjęs gana vientisais, sinchroniškais judesiais, dar imponavęs subtilia, santūriai dva-singa veidų išraiška. Gerai pavykęs merginų virsmas.
Įspūdinga – aukšta, liekna, grakšti ir plastiška – Mirta (Olga Konošenko), atrodė, vien žvilgsniu valdanti vilisas ir apskritai situaciją kapinaitėse. Išraiškingais rankų mostais ji prikelia Žizelę iš kapo (tik gaila, ši išnyra ne iš po grindų, o pasirodo iš kairiojo užkulisio, bet tai – dėl techninių scenos galimybių stokos).
Tarytum vienu atokvėpiu prabėgo mylimųjų adagio – atsisveikinimo šokis, o paskutiniai skrydžiai tarsi simbolizavo meilės pergalę – Žizelės prašymu Albertas lieka gyvas. Aušta… Jis išgelbėtas.
Fantastiškas antrojo veiksmo pasaulis – vaizdo poetiškumas, svaiginanti muzika savaime nuteikia romantiškai, o kiek vėliau pasineri į itin pakylėtą būseną. Atkurtas kažkurios akimirkos įspūdis netikėtai suvirpina širdį, per kūną nubėga šiurpuliukai… Persmelkia nepakartojamas ir su niekuo nesulyginamas, gerai pažįstamas, tiesa, senokai patirtas jausmas.
Neįtikėtina – mistikos kupinas veiksmas ir choreografiškai, ir emociškai buvo stipresnis už vaizduojantį realųjį gyvenimą. Matyt, tokia romantizmo galia.
