Žmogiškos paukščių svajonės nutūpė paveiksluose
Goda Giedraitytė
„Klaipėdos galerijoje” iki liepos 27-osios veikia tapybos paroda „Paukštė“, kurios autorius – telšiškis Romualdas Inčirauskas. Unikalus menininkas, gebantis vienodai stipriai save išreikšti tiek metale, tiek tapyboje, šįkart stebina atvira spalvų gama ir paukštukų klajonėmis.
 |
| R.Inčirausko paveikslai „Įkyrus“, „Batika“, „Karuselė“. |
Gyvas tapybos kūrinys
R.Inčirausko paukščių ciklas – sodrus, šiek tiek valiūkiškas, gal ironiškas, bet neabejotinai be galo gyvas tapybos kūrinys. Kūrinys, nes apie šią parodą galima kalbėti ir kaip apie vientisą paveikslą, sudėtą iš atskirų mozaikos gabalėlių, ir kaip apie netyčia pabirusius tapybos inkliuzus.
Kita vertus, ne tiek svarbu, kaip žvalgysimės po ekspozicijos lauką. Svarbiausia – tas sielą užliejantis gerumo dvelksmas, sklindantis iš kūrinių ir apgaubiantis visą erdvę ir joje esančius žiūrovus.
Dvasios aukštybių link
 |
| „Domino“, „Žaidimas kortomis“, „Siena“. |
Paukštis nuo neatmenamų laikų simbolizuoja laisvę, dvasią, proveržį. R.Inčirausko darbuose jis irgi – tik metafora, savotiška priedanga, atspirties taškas žmogaus būties slėpiniams atskleisti.
Kiek kartų žmogaus bandyta pakilti? Nuo ištirpusių Ikaro sparnų iki šiuolaikinės aviacijos stebuklų – žmogus nuolatos stengiasi nugalėti žemės trauką. Keistos tos pastangos – iš esmės nerealios, tik laikinai sukuriančios iliuziją, kad žemės vaikui pavyks paveržti dangaus mėlynę.
Kita vertus, greta mums nepavaldžių fizikos dėsnių sklendžia kitas – kūrybos pasaulis, kur Pegaso sparnai beatodairiškai kelia link dvasios aukštybių.
Kaip sunkūs nešuliai
Ir R.Inčirausko paukščiai – tai žmonės: su savo viltimis, svajonėmis, troškimais. Kresni, stambūs jų kūneliai, kiek juokingai užritinti ant laibų kojelių, – tarsi nešuliai, kuriuose sukaupti žmonių norai ir lūkesčiai. „Žemiški“ paukščiai, negalintys pakilti, – per daug sunkūs kūneliai, o sparnelių iš viso nėra… Gal tik užuominos, bet tokios nedrąsios…
Tai – paukščiai svajokliai, dažniausiai gyvenantys pievose (nuoroda į žalią foną) ar ant spalvotų vilnonių pledų (margi, kiek suvelti drobės horizontai). Ir patys jie susivėlę, dažniausiai vieniši (tik viename paveiksle – dviese), tarsi kažko ieškantys, tarsi pasiklydę. Tokie juk ir būna pasaulio atsiskyrėliai: iš išorės nepatrauklūs, keisti, net juokingi, bet kokie gražūs iš vidaus!
Štai vienas pavirsta į ežerą, kitas išmėto kortų kaladę, trečias – ridena didelį kiaušinį, o anas – nusėtas boružės taškeliais, ir šis – toks įkyrus, kad net susivėlęs. Visi formaliai labai panašūs, bet turiniu skirtingi. Tarsi kokie šventieji, kuriuos tik atributų dėka gali identifikuoti bažnyčios hierarchijoje.
Prašosi paglostomi
Su šventųjų linija paukštukus sieja ir gyva koloristika, sodrūs spalvų deriniai, suteikiantys šiems herojams viduramžiškų vitražų ar mozaikų gyvybingo mirgesio. Net lydinti juos ikonografija paremta simbolinių ženklų misterijomis.
Tai ir kiaušinis – gyvybės, nenutrūkstamo gyvenimo rato (ciklo) žymuo, ir knyga – žodžio ir tradicijos nešėja, ir šachmatų lentą imituojanti kvadratėlių schema, nurodanti į ironišką likimo partiją.
Kita vertus, be sunkių pastangų R.Inčirausko paukštukai galėtų būti nutupdyti ir į vaikišką spalvinimo knygelę ar iliustruoti pasakų knygų puslapius.
Nepriekaištingai paprasta vaikų akimis jų forma, vizualiai patrauklūs jų kūneliai, gausus dekoras leidžia iš karto pamilti šiuos mielus sutvėrimus.
Užkoduoti pasakojimai
Gaivus spalvų sodrumas ir neretai „plakatiškas“ jų derinimas – atskiri geometriniai spalvų segmentai, išnyrantys bendrame drobės paviršiuje, R.Inčirausko tapybą priartina prie grafikos meno.
Ir pats piešinys – tarsi iš grafikos lakštų išaugęs: plokštuminiai, gelmės neidentifkuojantys tūriai, grafinė formų ornamentika, skrituliukais nužymėtos raumenų grupės, kontūru apvesta paukštukų figūra.
Pastarieji elementai, kaip ir simboliniai ženklai, it kokie piligrimai keliauja iš vieno paveikslo į kitą, taip sukurdami vieningo ciklo įspūdį.
Nepaisant to, kiekvienas lakštas – tai užkoduotas pasakojimas, kurį reikia perskaityti.
Kiekviena detalė – žaidimo figūra. Ir kiekvienas paukštukas – it misionieriškos dvasios pranašas, skelbiantis jaukumo ir ramybės žinią.
Palaiminga kūrybos dvasia. Laimingi, kurie apsikloja jos sparnais…
