Žodžio “pragmatizmas” variacijos Lietuvoje

Žodžio “pragmatizmas” variacijos Lietuvoje

Arūnas Spraunius

Naujausias, 2000 metais išleistas, “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” žodžio “pragmatizmas” kasdieniškąją reikšmę aiškina taip: “veikla, elgesys, grindžiama naudos siekimu” (582 psl.). Gi pragmatikas pagal tą patį žodyną atitinkamai yra tas, “kas veiklą, elgesį grindžia naudos siekimu” (tas pats puslapis). Taip pat pragmatizmą išaiškina ir 2001-aisiais leistas, “kapitalistiniais” žodžiais “marketingas, auditas, barteris, holdingas” ir t.t. papildytas “Tarptautinių žodžių žodynas”. “Pragmatikas – žmogus, kuris veikia vadovaudamasis praktiniais išskaičiavimais”, – 595 puslapyje skelbia šis žodynas. Taigi viskas kaip ir aišku, tik gal vertėtų pridurti, jog senas tai yra žodis, iš senosios graikų kalbos išvertus jis reiškia “dalykiškas”.

Sakoma, jog Vakarų šalių kapitalistinės visuomenės išsiskiria pirmiausia pragmatizmu, tai yra dalykiškumu ir naudos siekimu. Bet ar yra kur nors kokia nors visuomenė, kurios nariai nenorėtų naudos, dalykiškų santykių ir galų gale gerovės, ramaus, stabilaus gyvenimo sau ir savo vaikams? Čia galima priminti, kad net ir daug gandų, baimių, mistifikacijų, galų gale – nesusipratimų lydintį islamą bei jo siūlomą gyvenimo sanklodą iki 15 amžiaus po Kristaus (kol tarp musulmonų neįsigalėjo ortodoksai) didelėje teritorijoje nuo Indijos rytuose iki Gibraltaro vakaruose sėkmingai skleidė pirkliai, tai yra labai pragmatiški ir dalykiški žmonės.

Taigi yra dalykų, dėl kurių naudingumo niekas net nesiruošia ginčytis. Vis dėlto būti pragmatišku, vakarietiška to žodžio prasme, reiškia ne tik siekti naudos, bet ir mokėti tą daryti. Mokėti, vadinasi, mokytis, o mokslas, kaip žinia, ilgiau ar trumpiau trunka. Šiuo atveju kalba – ne tik apie rinkodarą ar verslo planą. Atrodo, jog besimokant pragmatizmo paaiškėjo, kad, tarkime, profesionalumas – tai taip ir moralumas, gebėjimas laikytis žodžio, nemeluoti, nešmeižti ir daugelis kitų, visai “nemarketinginių” dalykų. Solidžios, daug metų sėkmingai dirbančios Europos, JAV ar Japonijos kompanijos galvotrūkčiais nesiveržia į naujas rinkas, pirmiau įsitikina, ar valstybės, kuriose jos planuoja dirbti, yra saugios, patikimos ir sąžiningos.

Bet kuriam galui tie skrupulai? Štai mes jau vos ne geriausiai tarp Baltijos valstybių padirbinėjame eurus, o tai – greitas pelnas. Taip pat labai neprastai nuvarinėjame mašinas, prekiaujame savomis ir nesavomis moterimis. Vėl – greitas pelnas. Šalies viduje taip pat turime, tarkime, savotiškų pasiekimų. Pavyzdžiui, humanitarinėje srityje galima prisiminti išreklamuotą “alegoriją” apie nekaltą asilą su raudonais batais. “Alegorijos” autorius mano esąs respektabilus pilietis ir “meistraudamas” šį sakinį tikriausiai tikisi pakankamo honoraro. Tas pats ir su “visais gėjais (ar gojais)”, ir daugybe kitų atvejų, kuriuos skelbiame vieni kitiems ir vieni apie kitus žiniasklaidos priemonėse. Būna ir “žudančių” apibendrinimų. Pavyzdžiui, reklamuojama “tiesa”, kad per 14 dabartinės nepriklausomybės metų visiškai nieko nepasiekta ir nesukurta. Neikime į gatvę, nevažiuokime į Latviją, Lenkiją, neklausykime, ką sako užsienio ekspertai. Nieko, ir taškas. Tiesa, jei kas primygtinai paprašytų patikslinti, galbūt paaiškėtų, jog vis dėlto sukurta, tačiau “nepakankamai”. Ir labai tikėtina, kad tada jau visomis priemonėmis būtų reklamuojamas tas “nepakankamai”.

Tikėtina, kad viso pasaulio žydai ir gėjai nevaldo, asilai nenešioja raudonų batų ir kaltės klausimas šių simpatiškų gyvulėlių atžvilgiu netaikytinas visiškai, o ir mūsų valstybėje per nepriklausomybės metus šis tas nuveikta, sukurta, gal ne taip jau ir mažai. Tiesiog taip sakantys turi tikslų, kitaip tariant, yra pragmatiški. Tarkime, kovoja dėl tų 53 proc. šalies gyventojų (berods tokie apklausų duomenys), kurie teigia sovietmečiu gyvenę geriau nei dabar. Jie kol kas nėra labai turtingi, tačiau kiekis vis vien įspūdingas, “laimėjus” tuos žmones, bus išlošta valdžia, laikraščių tiražai ir t.t., ir pan. Toks pragmatizmas lyg ir pasiteisina, nes turima pakankamai pinigų tuos dalykus visuotinai skleisti. Kiek tai susiję sąžiningumu, pagarba kitiems, savo reputacijos puoselėjimu, pagaliau teisybe – šiuo atveju neesminis dalykas. Juk šnekamės apie pragmatizmą. Jeigu priemonės “neša pelną”, viskas gerai.

Sakoma, kad “pijaras” gali padėti laimėti mūšį, tačiau beveik nepadeda laimėti karo. Gerovė kuriama ir puoselėjama ilgai ir kantriai dirbant. Atrodo, kad bent kol kas ta banali tiesa nemažai daliai Lietuvos įtakingųjų nelabai rūpi, jie tiesiog užimti kautynėmis. Ar tokioje erdvėje gyventi jauku? Sunku pasakyti. Ateina į galvą gal ir netikėtas šiame kontekste teiginys apie tai, jog lietuviai – poetų tauta. Jei tai bent kiek teisybė, atrandame visiškai naują, turbūt niekur pasaulyje negirdėtą poetų savybę. Poetai lietuviai išradingai ir be gailesčio bylinėjasi teismuose, pliekiasi etikos, procedūrų, reglamento bei kitose komisijose, “skalbiasi” masinės informacijos priemonėse. Žodžiu, įdomūs, nepakartojami yra žodžio “pragmatizmas” viražai mūsų tėvynėje.

by admin