„Žuvies akis“ juda pirmyn

„Žuvies akis“ juda pirmyn

Uostamiesčio menininkų grupė „Žuvies akis“ apie savo veiklos 10-metį šiemet visiems priminė įkurdama šokio teatrą „Padi Dapi Fish“ ir surengdama jo pristatymus gimtajame mieste bei Vilniuje. Po kelių mėnesių Klaipėdoje duris atvėrė Šokio galerija, po vienu stogu subūrusi čionykščius šokio profesionalus. Ką tik klaipėdiečiai spektaklį rodė Berlyne. Apie tai, užmojus ir viltis kalbėjomės su „Žuvies akies“ lyderėmis choreografe Agnija Šeiko ir meno vadybininke Goda Giedraityte.

Apie keliones po Europą

– Pirmiausia, kaip sekėsi Berlyne?

A.Šeiko: Su įvairiais trukdžiais, tačiau pavyko pristatyti spektaklį Berlyno publikai, kuri apie mūsų „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ atsiliepė labai palankiai.

G.Giedraitytė: Į Berlyną lapkričio 16 ir 17 dienomis vykome dalyvauti Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielės Žaidytės ir šokio kritikės Ingridos Gerbutavičiūtės jau antrą kartą surengtoje Lietuvos šiuolaikinio šokio pristatymo programoje. Šis kvietimas buvo didelis mūsų darbo įvertinimas, tačiau susidūrėme su netikėtomis organizacinėmis problemomis. Nors buvo išnuomota labai graži salė „Künstquartier Bethanien“, ji, deja, absoliučiai neatitiko šokio spektakliams keliamų techninių reikalavimų – nebuvo jokios techninės įrangos ir specialistų, kurie galėtų prižiūrėti techninį spektaklių paruošimą. Be to, erdvė buvo per maža šokio operai „Dykra“, todėl teko šį spektaklį atšaukti ir du vakarus rodyti duetą „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, už kurį jo kūrėja A.Šeiko šiemet buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Nors žiūrovų nebuvo gausu, sulaukėme labai vertingų ir gerų atsiliepimų. Antra vertus, dalyvavimas tarptautinėje arenoje visuomet yra gera patirtis, todėl džiaugiamės turėję galimybę prisistatyti vokiečių bendruomenei.

– Bet tai ne vienintelė jūsų kelionė šiemet? Minėjote, kad ruošiatės į Suomiją? Ką ten veiksite?

A.Šeiko: Gruodžio pradžioje ruošiuosi į Taliną – dalyvausiu naujo projekto aptarime su tarptautiniais partneriais. Svarstysime europinio šokio tinklo vaikams bei jaunimui plėtros ir bendradarbiavimo klausimus. Po Naujųjų metų švenčių tikimės atsakymo iš Prahos dėl gastrolių. Taip pat naujas pastatymas manęs laukia Suomijoje su Turku akademijos studentais. Kadangi „kedjos“ estafetę perdavėme Suomijai, tai rugpjūtį važiuosime į Alandų salas, Marienhamną.

G.Giedraitytė: Į Suomiją vyksime atstovauti Lietuvai „kedja“ suvažiavime. Bus puiki proga palyginti su mūsų šiemet rengtuoju. Jau kitą savaitę vykstu į „kedja“ partnerių susitikimą Kopenhagoje – aptarsime suvažiavimo klausimus. Taip pat esame pateikę nemažai paraiškų spektaklių gastrolėms užsienyje, tad, jei Dievulis palaimins, ir ateinančiais metais tikrai aktyviai judėsime.

Apie teatrą ir galeriją

– Kaip gyvuoja „Žuvies akies“ šiemet įsteigtas šokio teatras „Padi Dapi Fish“? Rugsėjį persikraustėte į kitas patalpas, bet ar sulaukiate daugiau publikos?

G.Giedraitytė: Esame sukūrę jau apie 30 įvairių spektaklių, dabar rodome maždaug 10 darbų. Nuolat trupėje darbuojasi šeši kūrėjai ir du vadybininkai. Nemažai atlikėjų pastaruoju metu kviečiamės ir iš šalies. Kadangi tik rugsėjį intensyviau ėmėmės repertuarinės veiklos, tai lyginti žiūrovų srautus dar sunku, tačiau naujos patalpos išsprendė daugelį problemų. Be to, tose pačiose patalpose veikia ir Šokio galerija, tad žiūrovų skaičius jau savaime turi potencialą augti.

– Kas jus paskatino įkurti Šokio galeriją ir ar šis sumanymas pasitvirtino?

A.Šeiko: Rudenį susibūrėme ir įsikūrėme labai gražioje salėje – jautiesi vos ne kaip Niujorke. Tokį sprendimą lėmė nepalankios sąlygos „Memelio mieste“. Nors buvo gaila, teko išsikraustyti. Dabar turime įkvepiančią kūrybai erdvę. Joje rodome tik vaikiškus spektaklius ir keletą repertuarinių. Tačiau kitus spektaklius rodome restauruotoje Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros Juozo Gudavičiaus salėje, vežame į Vilniaus menų spaustuvę ir kitur.

Šokio galerija vienija Beatos Molytės flamenko studiją, Aušros Krasauskaitės vaikų baleto studiją, vaikų meninę studiją „Žuveliukas“ ir šiuolaikinio šokio studiją. Sumanymas tikrai pasitvirtino – patogi vieta, graži aplinka, profesionalūs mokytojai pritraukia vis daugiau šokio mėgėjų.

Apie šokio premjerą

–Jūs, Goda, esate menotyrininkė, Agnija – šiuolaikinio šokio kūrėja. Todėl įdomi jūsų, kaip profesionalių, nuomonė apie premjerinius A.Krasauskaitės „Akvariumus“ – kaip jaunai choreografei pavyko įgyvendinti spektaklio idėją? Ar tai vienkartinis projektas?

A.Šeiko: Labai džiaugiuosi šiuo Aušros debiutu. Jos idėją kartu generavome, mąstėme. Džiugu, jog „Oberhaus“ biuras mus taip draugiškai įsileido, galėjome pažvelgti į keistą biurų gyvenimą iš vidaus. Projektas tikrai ne vienkartinis. Juolab kad Aušra turi ir daugiau kūrybinių sumanymų. Esame laimingi, jog ši talentinga choreografė yra su mumis.

G.Giedraitytė: Ir aš šiuo projektu labai džiaugiuosi. Manau, Aušra pataikė į dešimtuką: tiek konceptualiai, tiek erdviškai, tiek stilistiškai. Ji puikiai suderino turinį, aplinką, scenografiją, muziką. Tai – spektaklis, atliepiantis „Žuvies akies“ ir „Padi Dapi Fish“ deklaruojamas vertybes: interdiscipliniškumą, netradicinės erdvės panaudojimą, publikos provokaciją. Neabejoju, kad šis spektaklis turi ateitį. Jau dabar esame jį pasiūlę dviem festivaliams Lietuvoje ir užsienyje. Linkiu Aušrai ir toliau darbuotis šia linkme.

Apie naujus užmojus

– Kokie „Padi Dapi Fish“ir Šokio galerijos artimiausi užmojai?

A.Šeiko: Išplaukti į plačius vandenis (juokiasi). O jeigu rimtai, tai gruodžio 15-ąją Klaipėdoje – spektaklio vaikams „Baltoji lopšinė“ premjera, kurią sausio viduryje pristatysime Vilniuje, festivalyje „Kitoks teatras“. Kurti vaikams yra sudėtinga, bet labai smagu. Šiuosyk tai bus kalėdinė staigmena mažiesiems klaipėdiečiams. Labai graži istorija, fantastiški kostiumai, artimas buvimas su šokiu…

Mūsų Šokio galerijos tikslas – auginti mėgėjus, kartu auginant ir publiką. Laukia šurmulingas kalėdinis laikotarpis. Pas mus apsigyvens Kalėdų Senelis su šokio programa, kurią norintieji galės net užsisakyti.

G.Giedraitytė: O kitąmet – vėl premjeros ir sklaida, repertuarinių spektaklių rodymas, tarptautinių gastrolių organizavimas. Pastarieji metai „užaugino“ mūsų komandą – daugelis atlikėjų baigė studijas ir drąsiai imasi patys statyti spektaklius. Tuo labai džiaugiamės, nes įvairėjame ir profesionalėjame. Įkūrus teatrą, šiek tiek išsigrynino ir veiklos kryptys. „Padi Dapi Fish“ orientuojasi į šokio spektaklių produkciją ir jos pristatymą, o „Žuvies akis“ – į tarptautinių ryšių palaikymą, festivalio „Plartforma“ tęstinumą ir kitų vizualinių projektų vystymą. Ateinančiais metais ir vėl planuojame rengti „Kaligrafijos ant burių“ ekspoziciją Danės upėje.

Apie kultūros fabriką

– Ar siejate savo ateitį su, laukiama, greitai pradėsiančiu veikti Klaipėdos kultūros fabriku? Dalyvausite konkurse dėl teisės įsikurti jame? O gal turite kitų planų?

A.Šeiko: Ilgai su juo siejome savo viltis… O kaip bus toliau, tikrai neaišku, nes visiškai neaiškus šio kultūros fabriko funkcionavimo modelis. Ir gąsdina kainos. Bet tikrai tikimės bent jau sceną spektakliams nuomotis ir pratinti publiką prie naujos erdvės. Klaipėdai tai galėtų būti galimybė įrašyti savo vardą į panašių kultūrinių fabrikų Europoje žemėlapį. Tik gaila, kad kol kas formuojama ne menininkui palanki erdvė, ne publiką skatinanti eiti į kultūros renginius, ne auginanti kultūrą situacija. Tai panašiau į verslo centro kūrimą. O kultūros fabriko atsiradimas, jame normaliai funkcionuojanti rezidencijų programa, pritraukianti tiek Klaipėdos, tiek užsienio menininkus, galėtų pakelti beužšąlančią Klaipėdos kultūrą, senamiestį.

…Ir visada yra kitokių planų – kad ir važiuoti visam teatrui į kokią Australiją ar Kanadą (juokiasi).

G.Giedraitytė: Viskas priklausys nuo sąlygų. Visa kultūrinė Klaipėdos bendruomenė kantriai laukia šio objekto, mūsų organizacija – ne išimtis. Bet esame ribojami finansinių pajėgumų. Antra vertus, bus labai svarbi pati šio fabriko atmosfera, jame dirbsiančio personalo bendradarbiavimo principai ir požiūris į menuomenę. Jei jis išliks toks, koks yra dabar, vargu ar norėsis ten būti. Bet jei sąlygos bus priimtinos, tikrai mielai įsiliesime į šį objektą su savo projektais. Esu įsitikinusi, kad Klaipėdos kultūros fabriko sėkmė priklausys nuo ten veiksiančių žmonių. Labai norisi, kad jis taptų Klaipėdos kultūrinio gyvenimo vizitine kortele bei kūrybinę bendruomenę vienijančiu, o ne skaidančiu veiksniu.

Apie politiką, kurios nėra

– Kalbant apie Klaipėdos kultūros politiką, kur ji stringa, kokios jos bėdos ir ko, jūsų galva, reikėtų imtis, kad mūsų kultūra klestėtų?

G.Giedraitytė: Šiuo metu kaip išorinis ekspertas dalyvauju įvairiose darbo grupėse Klaipėdos miesto savivaldybėje. Neretai tenka diskutuoti ir šiuo klausimu. Kaip ir anksčiau, esu įsitikinusi, kad Klaipėdos kultūrinis vyksmas yra gyvybingas. Tikrai vyksta nemažai įvairiausių renginių skirtingiems poreikiams. Problemas įžvelgčiau dvi – pakitę visuomenės vertybės ir gyvenimo tempas bei nesuformuluotas Klaipėdos kultūrinio lauko išskirtinumas. Manau, kad labai svarbu identifikuoti savo veidą, o Klaipėda, būdama uostamiestis, tam turi kuo puikiausias sąlygas. Norėtųsi savotiškų kultūros švyturių, kurie išskirtų mūsų miestą iš kitų Lietuvos ar net Baltijos šalių miestų. Manau, kad net ir iš esamų resursų, pakreipus jų strategiją ar komunikavimo rakursą, būtų galima pasiekti tam tikrų pokyčių. Antra vertus, pati publika tapo labai pasyvi. Didžioji gyventojų dalis apskritai nebeturi poreikio lankytis kultūriniuose renginiuose. Todėl matau labai svarbią nišą, kurią reikia puoselėti ir vystyti: tai vaikų kultūrinė edukacija, jų kokybiško kultūrinio vartojimo įgūdžių formavimas.

A.Šeiko: Manau, jog Klaipėdoje kultūros politikos apskritai nėra. Kaip Goda sako, yra daug renginių, bet tai kol kas yra įstaigų ir šiaip taip bandančių išgyventi nepriklausomų menininkų ar asociacijų nuopelnas. Juokingai maža kultūrai skiriama miesto biudžeto dalis. O juk mūsų miestas kultūra ir galėtų tapti išskirtinis. Ir išvis, kada politikai suvoks, jog kultūra apskritai yra prevencinė priemonė ir saugojant šeimą, ir auginant vaikus, ir ugdant jaunimą, ir gerinant miesto atmosferą, tada kas nors gal pasikeis. Jauni, talentingi, ambicingi menininkai palieka miestą. Klaipėdos universiteto Menų fakultetas silpnėja, nebepritraukia tiek studentų, kaip anksčiau. Mes turime konkuruoti nebe tik su sostine, bet ir su visa Europa, kurioje, pripažinkime, studijuoti ir kurti tikrai geresnės sąlygos. O mūsų mieste situacija negerėja, nes nėra kultūros politikos. Ir baisiausia, jog visuomenėje formuojama neteisinga nuomonė apie kultūrą ir menininkus. Pamenu vieną straipsnį, atrodo, pernai, kai buvo paskirstyta miesto biudžeto parama kultūriniams projektams: neva kaip gerai, nieko nereikia daryti tiems menininkams, tik parašai paraišką – ir gauni finansavimą. Jei nežinočiau, kaip iš tiesų yra, po tokių straipsnių ir aš pagalvočiau – tikrai, kokie niekšai, sau pasiima pinigus ir gyvena. Pirmiausia, reikia laimėti konkurse. Antra, tai tokios sumos, jog pastatyti gerą spektaklį beveik neįmanoma. Trečia, vietoj to, kad būtų formuojama nuomonė, jog reikia stiprinti finansavimą, nes tai pakeltų kultūros kokybę, o nuo to juk visai visuomenei geriau, yra skleidžiama visiškai neteisinga informacija.

Meras per Kultūros dieną buvo pažadėjęs savo dėmesį nukreipti į kultūrą, tačiau kol kas tai tik ir lieka pažadas. Kaip Kultūros ir meno tarybos narė, kartu su kolegomis bandau pajudinti klausimus ir dėl kultūros fabriko, ir dėl kultūrinių projektų finansavimo. Taip pat svarbus finansavimo skaidrumas. Džiaugiuosi naujų iniciatyvų ir reiškinių atsiradimu mieste – ir Klaipėdos jaunimo teatru, ir Apeirono teatru, ir jo nauja erdve buvusio „Pajūrio“ pastate, ir mūsų šokio teatru. Veiksmas vyksta. Tik vėlgi kultūros politikos nebuvimas lemia, jog dėl lobizmo vieniems skiriamas tikrai nemažas finansavimas, kiti turi pasitenkinti tais keliais litais, už kuriuos net muzikos ar kostiumų negali įsigyti. O jei būtų sudėliota strategija, prioritetai, galima būtų kalbėti apie kultūros plėtrą ir tobulėjimą mūsų mieste.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

by admin