LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.kl.lt; www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
A.Marčėno poezijos vakaras Klaipėdoje
Kilmingai Adelei atminti arba Nedidelė J.Strielkūno rankelė, vyturio sparnelis Aidui skristi
Sondra Simanaitienė
rašau, kad gyvas
gyvas, kad rašau,
kad būčiau gyvas
neišsižudyčiau
(A.Marčėno eilėraštis, skaitytas vakaro metu)
Pačiame kovo vidury Kultūrų komunikacijų centre svečiavosi poetas iš Vilniaus, gyviausias mūsų dienų klasikas, anot vakarą vedusio literatūrologo Marijaus Šidlausko, 2005 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Aidas Marčėnas.
Trečias vakaro metu perskaitytas eilėraštis buvo dedikuotas poeto močiutės seseriai Adelei, užauginusiai A.Marčėną ir dabar tebeauginančiai, tik jau iš dausų. Tą dieną, kai poetas skaitė Klaipėdoje Sonetą, paklotą kilmingai Adelei, artimieji rinkosi į jos mirties metinių mišias. Gal todėl visą vakarą sėdėjau tarsi bažnyčioje. Tai pastebėjau besibaigiant skaitymams – kažkoks šviesus drauge nueito kelio į Damaską gabaliukas. Kelionės įtaigumą sustiprino paties poeto vaizdas: slydinėjantis, drauge baikštus ir tiesus žvilgsnis, balta barzda bei ūsai, tokie nubalę, tarsi tik tik atsiplėšus nuo sklidino vaikystės pieno kibiro. Smilkiniai, ir tie pienuoti. Tik plaukų karūnėlė, tarsi pylimas juosianti galvos griovelį poezijai tekėti, – ne.
Dar vienas pastebėjimas, nors visai tolimas, tačiau galimas, jeigu kažkas jį pastebi: kovo pačioj pabaigoj Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta Arūno Mėčiaus paroda ,,Deja vu“ (pranc. k. kažkur matyta). Dailininkas taip pavadino savo ir mylimosios portretus. Kažkur jau matyta dviejų vienišų žmonių bičiulystė, surišta aukso grandine su smaragdu, tarsi bambagysle.
1997 m. gruodžio 12 d. Aidas parašė eilėraštį tokiu pat pavadinimu „Deja vu“:
„… tartum
belstumeis tyla į kitą tylą
tartum vyktų įleidimo aktas,
gal iš miego šventas Petras
kyla –
skimteli visatoj smuiko raktais …“
(„dėvėti“ 2001, 51 psl.).
Eilėraščio laikas adventinis, o ne gavėnios, kaip A.Marčėno viešnagės Klaipėdoje metu. Bet Aadventas mus pradeda ruošti gavėniai. Tik gimę pradedame mirti ir tik nu(ap)mirę galėtume prisikelti.
A.Marčėno poetinė akistata su mirties pasauliu išsitiesė tarsi horizontas prie jūros, pradedant nuo močiutės Adelės, judant Sigito Gedos, Romo Buroko, Roberto Danio, Kazio Bradūno ir daugelio kitų link. Nėra skirties tarp mirusių ir gyvųjų. Yra dvasinė bendrystė, nuolatinė belaikė agapė. Aidas sakė, kad dedikacijos mirusiems yra labai asmeniška poezija, todėl jas vadina eilėraščių dienoraščiais. Daugelis iš jų sueiliuoti be aiškaus metro. Silabotonika yra ėjimas nuo jausmo prie rašymo, o verlibras – nuo minčių prie rašymo, sakė poetas. Jausmai neleidžia miegoti, ir taip atsiranda silabotoninės eilutės „Nemigos žaidimai“, kurias išgirdome vakaro metu Klaipėdoje ir kurias galėsime perskaityti naujoje A.Marčėno knygoje, keistai susikaupusioje per pastaruosius metus.
Pokalbiai, pokalbiai su tais, kurie girdi, su tais, kurie nemiega, su tais, kurie jautrūs. Fenomenologas Algis Mickūnas skiria juntantį ir jautrų kūnus (fenomenologijoje kūnas yra patirties sinonimas). Estetinėje plotmėje reiškiasi jautrus kūnas. Juntantys yra visi kūnai, bet ne vienodai jautrūs. Šiaurės gyventojai skiria daugybę sniego atspalvių, pietiečiui sniegas yra baltas.
A.Marčėnui sielos sniegynai yra atvėrę savo spalvingos paletės įvairumą, todėl jo eilėraščių metaforos, patiriamos realybės perkeitimas į poetinę realybę, yra gyvos ir kalbančios. Tiesiog – patirtos.
Vakaro metu M.Šidlauskas užsiminė apie Aido simpatijas Klaipėdos poetinei mokyklai (galbūt pats poetas ir sugalvojo tokį apibūdinimą) – Gintarui Grajauskui, Rimantui Kmitai, Mindaugui Valiukui. Gintaro siūlymu, abu poetai 2005 m. knygų mugėje Vilniuje surengė renga sesiją, tais pačiais metais A.Marčėnas atliko kapeliono pareigas poetų sambūryje „Placdarmas“. O ir šiaip žmogui visada smagu grįžti į jaunystę, į Klaipėdą, kurioje, būdamas aštuoniolikos, išmoko vėjuose prisidegti cigaretę, kas neabejotinai galėtų būti klaipėdiečio skiriamuoju bruožu. Ir tai tik keli atvejai iš bendrystę liudijančių veiksmų, – poetas nuolat dialogizuoja su jautriaisiais, taip apsičiupinėdamas savąją būtį.
Skaitytojas, poezijos vakaro klausytojas tarsi mielinė tešla, užmašyta ir palikta kilti. Ir nuo jos priklauso, dar ir nuo aplinkybių temperatūros, ar poezijos duona bus paaukota, ar ne. „Nelabai man rūpi skaitytojas“, – sakė poetas. Lygiai taip jis kalbėjo Kęstučiui Navakui interviu 2005 m.: „Man nereikalingi skaitytojai, bet vis dar reikalinga mano poezija. Norėčiau, kad skaitytojams būtų reikalinga mano poezija, bet nereikalingas aš. Ta linkme einama“.
Noras ištirpti, pranykti, užleisti vietą kažkam, kuris nematomas, tačiau tikresnis už matomą. Poezija tikresnė už poetą, už skaitytoją, ji pirmesnė. Jonas Strielkūnas, pažvelgęs į jauną A.Marčėną, pasakė: „šitas tai tikrai bus poetas“. Jis turėjo tikrąjį matymą, todėl per savo nors ir storus akinių stiklus įžvelgė ne jaunuolį Aidą, o poezijos sužadėtinį, ir mostelėjo mažyte rankele tarsi vyturio sparneliu, kaip vaizdžiai prisimena poetas dedikuotame J.Strielkūnui eilėraštyje.
Vyturio sparnelio mostelėjimas užgriebė ne tik poezijos, bet ir literatūros refleksijos lauką, kurį beveik dešimtmetį ravėjo Marčėno mintis, – rašė literatūros apžvalgas „Literatūrai ir menui“ bei „Šiaurės Atėnams“. Kritiniai literatūros tekstai, esė, interviu sudėti knygoje „Būtieji kartiniai: apžvalgos, įžvalgos, peržvalgos“ (2008 m.). M.Šidlausko paklaustas, ar dar rašys kritinius tekstus, Marčėnas užtikrino, kad niekada nebegrįš prie tokio raiškos būdo – knyga yra pernelyg arti rašančiojo gyvenimo, todėl kritikuodamas knygą, kritikuoji gyvenimą. „Per geras, per atlaidus pasidariau. Žmogus pernelyg susietas su tekstu bambagysle. Nenoriu nieko skriausti“, – sakė poetas.
Vakaras baigėsi tyliai, kaip ir prasidėjo – be skriaudikų ir be pažemintųjų.
Besliuogdama iš Kultūrų komunikacijų centro, sutikau savo kolegą istoriką Saulių švytinčiomis akimis, lyg ir per colį pakilusį nuo žemės, per porą valandų tapusį labiau reikalingą poezijai nei poetui. Poezijoje saugiau, yra sakęs Aidas viename interviu, Sauliau. Nors kartais tekstai ir gyvenimas keistai susimaišo – pirma parašai, o paskui atsitinka. Poeto pranašo balsas suskamba pirmiau nei telefonas.
