Deimantė Bandzevičiūtė

 

Deimantė Bandzevičiūtė: 1989 metų spalio 28-oji buvo šalta ir vėjuota. Tądien pro šalį pralėkė vos kelios vėlės, besiruošiančios šventėms, o seselės ligoninėje ramiai žiūrėjo Kašpirovskio laidą. Skubėjau ateiti į pasaulį, nors į Baltijos kelią taip ir nespėjau, bet girdėjau, kaip griovė Sieną.  Grįžo ir Laisvė. Mama sakė, jog išrinko man vardą iš labiausiai jai patikusio lietuviško romano. Pamažu susitaikiau su vardu ir su kita laisve.
Vėliau pradėjau mokytis – baigiau Žaslių vidurinę mokyklą, paskui Lietuvos edukologijos universitetą, kuriame įgijau lietuvių filologijos bakalauro laipsnį. To pasirodė maža ir dar dvejiem metams pasilikau studijuoti literatūros.
Kurti pradėjau. Ir tebekuriu. Mano kūrybą yra publikavę „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „Gintaro lašai“ bei poezijos almanachai. Dalyvauju poezijos skaitymuose, kultūriniuose renginiuose.
Mėgstu stebėti(s), klausyti ir paskaityti. Savo eilėraščius vadinu mažomis istorijomis, kurias vienaip ar kitaip inspiruoja įvairūs įvykiai, žmonės, būsenos, buitis, daiktai. Savo kūryba aš ir pasakoju tas istorijas, o jei žmonės netyčiomis užklumpa jose save, tai man – laimėjimas. Mėgstu, kai klausia.


***
 Nakties komodoje daug stalčiukų
 juose labai daug tylėjimo
 ir žmonių, sumedėjusių kryžių.
 
 Mes keldavomės anksti, kad
 rankos sužaliuotų lapais
 ir iš kryžių vėl oštume žydinčiais medžiais.
 
 Nakties komodoje daug stalčiukų
 dabar ten tik po sausą medį
 ir tyla kapų.


Sintezė


Ruduo ateina per kapų žvakutes
 per seno namo sienojus
 čia prie vieno stalo susėdę
 gyvieji su mirusiaisiais
 susiėmę už pilvų kvatoja
 
 Kalbasi kaip kad buvo vakar
 prisimena savo jaunystes, sako
 viskas taip neseniai praėjo
 ir šventieji kažko išsigandę
 dabar jau paveiksluose kabo
 
 Ir kai prie stalo šnekos nutils –
 varpinės vien klyks
 kiekvienas vien sau
 užspausim akis

Kišeninis senelis


Seneliai neužima daug vietos,
paprastai jie yra kompaktiški –
gali įsidėti į kišenę, neštis į autobusą ir klausytis
kaip radijo iškosėtų amžiaus godų.

Sunkiai sunkiai gyvenau gyvenau,
debesys kitaip stovėjo.
Noriu palikti pasaulį tokį,
kokį atradau: su savo Antanu,
su savo Sniečkumi.
Klausaus kišeninio senelio
it „Amerikos balso“.
Jis dėl visko kaltina šv. Petrą:
dėl raktų, vartų, dangaus.

O aš tik kiniškas arbatinukas –
ir aš jau užviriau.

Egzorcistas


Mano tėvams reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tą televizorių, tą radiją.

Tetai reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tuos aukštakulnius, tas plukes iš galvos.

Man reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tą norą gyventi daug.
Per daug.

Pagyvenusios valtelės marazmas


jeigu būčiau kruizinis laivas
lygiai pusę šešių
kai  miega visi kapitonai
rėžčiaus į uolą
arba pakėlusi inkarą
dar  uoste nusiskandinčiau
bet aš tik valtelė –
teks užsimušti irklu

Būtų baisiai


Tikiuosi, kad jau paaugau, mama,
ir jau galėsiu žaisti kortomis.
Labiausiai man patiktų sumaišyti ir
stebėti, kaip žmonės trauktų tūzus.
Būtų baisiai juokinga.

Tikiuosi, kad jau paaugau, tėte,
ir jau galėsiu šaudyti iš lanko.
Tikrai nenoriu kliudyti,
bet baisiai smagu, kai strėlė perskrodžia obuolį.

Tikiuosi, kad jau paaugau, Dieve,
ir jau galėsiu apsispręsti,
ar tikėti.
Būtų baisiai gera neabejoti.

Trečiasis pragaro ratas


Besotė praeitis
ryja savo vaikus
su baltomis
Komunijos žvakėmis
eina kaliniai
į didįjį altorių
purvinais delnais
liečia avinėlį
žuvims tereikia pelekų
ir jos išskris
Nojaus laive
tyla
išeinant iš trečiojo rato
rožančius rankose
pamojuoki Sizifui
ir akmuo
jo gerklėje

Angelų


Angelų būna piktų
Rilkė man pritartų ir dabar
Plotume kartu katučių
O jei tie angelai dar
Patupdo tavo Dievą į inkilą
Ir kas tau belieka
Tik ropštis pačiam į medį
Iškrapštyt jį iš inkilo
Ir atsiprašyti
Kad esti tarp mūsų
Tokių piktų angelų

Prakeiksmas


Ir tu būsi nenorimas sodas –
pasakė ponia Eleonora vyriausiajai dukrai
ir nenumirė.

Tu vedžiosies po kaimus septynis savo vaikus
prašinėdama duonos –
tai pasakiusi viduriniajai dukrai
nenumirė.

Tavo vyrą sudegins su senąja kalve –
tai pasakiusi trečiajai dukrai
vėlgi nenumirė.

Vargšė ta ponia Eleonora –
dabar verkė dešimtyje kaimų.

Iš gyventojų surašymo. Klausimynas


– Kas nėra poezija?
– Jau seniai nebeturim iš ko nesirinkti.

– Kas yra analfabetas?
– Nežinau, kas per nešvankybės jūsų galvoje, pone.

– Kas yra blogas auklėjimas?
– Kai mokinys sekdamas mokinio pėdomis žūva.

– Kas yra puikybė?
– Kai Dievą užanty nešiojies. Kam nori, tam ir rodai.

– Kaip atrodo pyktis?
– Tiksliai nežinau, bet kai pykstu, rodos, visados atsiprašau.

– Kas yra durnas?
– Tas, kurį ir bažnyčia muša.

– Kaip atrodo tyla?
– Kai skimbčiojant šakutėm girdi kažkur siela išeina.

Iš gyventojų surašymo. Klausimynas (II)

 

– Ko reikėtų vengti žaidžiant saulės zuikučius?
– Atspindėti savo tamsą.

– Kas yra trumparegystė?
– Kai iš delno savo ateities neišskaitai.

– Kas yra erotika?
– Kai nakties peniuaras prasiskleidžia ir ima kaukt bokštai.

– Kaip atrodo nebūtis?
– Kai nusitrina skaičiukai nuo paso.

– Kaip atrodo okultizmas?
– Kai perskaitai Tavo CV buvo sėkmingai išsiųstas.

by admin